Joke
– Priminkit savo ir Rokiškio teatralų pažinties ir draugystės istoriją.
– 2006 metais su teatro grupe iš Olandijos buvau festivalyje Limbažyje (Latvijoje). Ten Rokiškio teatras iš Lietuvos rodė gerą spektaklį (J. Marcinkevičiaus „Erelnyčia“, rež. Jonas Buziliauskas). Mūsų spektaklis irgi sublizgėjo. Pastebėjom vieni kitus. Dabar smagu ir juokinga, kai pagalvoji, kad susitikom ir taip susidraugavom ne Lietuvoj, ne Olandijoj, o visai kitoj šaly. Jonas iškart pakvietė teatrą ir mane į „Interrampą“. Bet antrą kartą vis tik susitikom vėl ne Lietuvoje, o pasauliniame AITA-IATA festivalyje Pietų Korėjoje. Ir tik po to buvo 2007-ųjų „Interrampa“. Pradėjom dirbti kartu, kūrėm bendrus projektus – rokiškėnai važiavo mokytis ir kurti į Amsterdamą, mūsiškiai važiavo to paties į Lietuvą. Jonas ir tuometinė Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos prezidentė Danutė Vaigauskaitė organizavo mums visą turą – Jonava, Telšiai, Klaipėda, Šiauliai, Rokiškis. O paskui beveik kasmet – festivaliai „Interrampa“, „Theater Cluster“… Vien Rokiškyje kokių 13 kartų buvau, o kiek Lietuvoj, nebegaliu suskaičiuoti. Turiu daugybę artimų draugų, pažįstu jų šeimas, esu svečiavusis ir net nakvojusi jų namuose, matau, kaip auga jų vaikai.
– Ar „Interrampa“ keičiasi? Kaip atrodo iš šalies?
– „Interrampa“ pamažu, bet stabiliai auga. Tai labai svarbu tam, kad žiūrovas nepamestų susidomėjimo. Šiais metais buvo viena geriausių „Interrampų“, spektakliai labai skirtingi, bet juos vienija aukštas meninis lygis. Man niekada nenuobodu „Interrampoje“. Prisipažinsiu, yra keletas festivalių Europoje, į kuriuos nuolat važiuoju, nes juos organizuoja ir mane kviečia puikūs žmonės, tačiau ten aš nuobodžiauju būtent dėl prastų, primityvių spektaklių. Būna, kad iš visos festivalio programos patinka tik vienas. Bet Rokiškyje yra daroma teisinga atranka ir retai pakliūva koks vienas prastesnis.
Šiemet didžiulį įspūdį paliko „Rokiškio genas“. Labai nauja, šviežia. Praeitis organiškai persipynusi su šiuolaikinėmis technologijomis. Kažką žinojau apie Rokiškio teatrinę istoriją, kažką sužinojau dabar, ir tarsi iš mažų gabalėlių sulipo dėlionė. Suprantu, kaip sunku buvo tai sukurti, viską sujungti, kiek tai kainavo laiko ir darbo, bet jūs tai padarėte! Tai svarbu visos Lietuvos teatro istorijai, ne tik rokiškėnams. Esu laiminga, kad mačiau tai.
– Jūs esate buvę festivaliuose visame pasaulyje. Kaip atrodo „Interrampa“ pasauliniame kontekste?
– Nėra lengva pasakyti, kuris festivalis mėgstamiausias ar geriausias. Čia kaip rinktis tarp Čechovo ir Šekspyro – juk abu geri. Kiekvienas festivalis – atskiras nuotykis, nes mes esame labai skirtingi. Juk Korėjos gyvenimo stilius visai kitoks nei, pavyzdžiui, Amerikos, ar ne? Tarkim, Amerikoje žavi, kad bendruomenė, eiliniai žmonės festivalį organizuoja už savo pinigus, todėl svarbi komercija ir tu per TV vidury filmo pamatai festivalio reklamą. O Šveicarijoje, vienoje turtingiausių šalių, dalyvių apgyvendinimas buvo baisus -– sulankstomos lovelės didžiuliame bendrame kambaryje, brezentiniai užklotai, bendri vyrams ir moterims atviri dušai, tualetai be durų – absoliučiai jokio privatumo.
„Interrampa“ visada išsiskiria puikiu organizavimu. Visi viską daro, jokių klausimų, viskas apgalvota iš anksto. Apgyvendinimas, maistas, atmosfera, ekskursijos, aukštas spektaklių meninis lygis, dovanos – viskas svarbu. Festivalis – ne vien spektakliai. Susitikimai, nauji kontaktai, gyvenimo kokybė kuria bendrą nuotaiką. Festivaliui reikia daug rankų ir jūs turit daug entuziastų, savanorių. Mano šaly, Olandijoj, nėra savanorystės, už viską reikia mokėti. Pas jus atmosfera kita, visi laimingi, šypsosi – ir organizatoriai, ir dalyviai. Būna festivalių, kuriuose atmosfera formali ir šalta, o čia žmonės nori grįžti. Dėl to ir aš noriu grįžti. Rokiškis mažas, bet šiltas.
– Kas Jums, jau seniai išėjusiai į pensiją, padeda neprarasti domėjimosi teatru?
– Čia mano pasaulis. Mokiausi prancūzų kalbos ir teatrologijos, visada dirbau teatre arba su teatrais. Kai teko išeiti į pensiją, ilgai buvau pikta, nes nenorėjau palikti teatro. Bet paskui paaiškėjo, kad gyvenimas tęsiasi. Dabar esu laisva, važinėju po festivalius kaip ekspertė, vien šiais metais buvau šešiose įvairiose šalyse. Kol yra sveikatos, dirbu savarankiškai, neatstovaudama jokiai organizacijai.
Neringa
– Sakei, kad didelis darbas vyksta „Interrampos“ metu užkulisiuose. Savotiška Teatro mugė, Kanai – vieni kitus pamato, susipažįsta, kviečia… Papasakok išsamiau. Kokie šių metų atradimai? Kur jus pakvietė, ką jūs kviesit į kitą festivalį?
– Tikrai taip. Viskas taip ir vyksta. Jeigu patenki į gerą festivalį ir dar pats gerai pasirodai, būtinai sugrįši su krūva naujų kontaktų. Kol aktoriai tiesiog mėgaujasi naujomis draugystėmis, teatrų režisieriai ir vadybininkai dairosi naujų dalyvių savo organizuojamiems festivaliams ir projektams. Ne išimtis ir „Interrampa“. Jos repertuarą dalinai formuojam iš kituose festivaliuose pamatytų gerų spektaklių, dar kažką parekomenduoja pažįstami patikimi ekspertai arba kolegos teatralai. Mus irgi mato ir kviečia.
Šiemet irgi vyko nemažai susitarimų. Turbūt ne viskas pasiekė mano ausis, bet keletą rimtų pokalbių tikrai girdėjau. Žinau, kad Bajorų teatras ČIZ, nors nedalyvavo festivalyje, bet ekskursijos „Lėlių namuose“ metu taip sužavėjo latvius, kad gavo kvietimą į festivalį Valkoje. Ko gero, į Valką važiuosime kartu, du teatrai iš Rokiškio. O Valkos teatrą ekspertas Cyril Walter pakvietė į Prancūziją. Utenos lėlių teatro „Zuikis puikis“ režisierė ilgai kalbėjosi su prof. Mohammed Benjaddi apie lėlių teatrų festivalius Maroke. Na, o mūsų teatras gavo kvietimą į didelį ir svarbų renginį – CIFTA organizacijos festivalį Belgijoje, kuriame dalyvauja tik CIFTA šalys ir svečių teisėmis kviečiamas vienas teatras iš šalies – ne CIFTA narės. Jeigu viskas klostysis gerai, 2025 metais tie svečiai būsime mes.
Aš irgi dirbau savo darbą, nes kitais metais Rokiškyje, Utenoje ir Pasvalyje vyks jungtinis trijų miestų festivalis „Theater Cluster“. Dalyvių ir ekspertų ieškau visiems trims miestams, tad su kiekvienu ekspertu atskirai kalbėjomės apie jų rekomendacijas, jų matytus gerus spektaklius, apie galimybę gauti CIFTA organizacijos pasiūlymus ir skelbti konkursą-atranką pasaulinės AITA/IATA organizacijos medijose. Į kitų metų „Clusterį“ jau prieš kurį laiką pakviesti teatrai iš Italijos, Katalonijos, Kazachstano. Esu tikra, kad ką nors įdomaus pamatysime ir Maroke, į kurį po kelių dienų išvykstame su spektakliu „Šepką atradau aš“.
Daugiau „Gimtajame…“
