Bet lapkričio 17 dieną po šv. Mišių Rokiškio parapijos namuose buvo linksma ir pakilu. Čia buvo minima Pasaulinė vargstančiųjų diena, jiems išdalinti „Dosnumo krepšeliai“, visi svečiai pavaišinti sriuba, o Tėvo Stanislovo akademijos prorektorė Stefanija Burbienė pristatė jautrią programą „Tėvo Stanislovo paveldas“.
Ne vienam tikriausiai teko gyvai pabendrauti Paberžėje, Dotnuvoje ar kur kitur su kunigu, pamokslininku, vienuoliu kapucinu (šie mažieji broliai rūpinasi varguoliais, nustumtaisiais į paraštes), žydų gelbėtoju per Antrąjį pasaulinį karą, Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai veikėju, už tai dešimt metų kalėjusiu Intos griežtojo režimo lageryje, Tėvu Stanislovu (Algirdu Mykolu Dodrovolskiu,1918 – 2005), garsėjusiu paprastumu, asketišku gyvenimo būdu, atvirumu, darbštumu. Kiek kryžių Jis sukūrė! Tūkstančius metalinių saulučių, kryžių viršūnėlių, pats nukalė. Vertino ir rinko senus daiktus. Įkūrė bažnytinio paveldo muziejų. Pats rūpinosi ir buitimi, ir būtimi, ir kitų sielovada.
Į atokias bažnytėles, kaip Paberžė, kur jis būdavo nubloškiamas, minias žmonių sutraukdavo Jo charizma, Dievo suteikti gebėjimai, įkvėpti visus eiti link šviesos ir dorėjimo. Tėvas Stanislovas ėmėsi globoti ir našlaičius, ir benamius, alkoholikus, ir narkomanus. Kiekvienam suteikdavo pastogę, rūpinosi jų higiena, maistu kūnui bei sielai. Jis buvo talentingas pamokslininkas, užkabinantis kiekvieno mažutėlio širdies ir sąmonės stygas.
Vienuolis teigė, kad žmogui labiausiai reikia ramybės ir vidinės tylos. Jis visus kvietė galvoti apie būties trapumą ir gyventi taip, lyg kiekviena diena būtų paskutinė: „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas gi iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį pailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia lauko gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.“
Jis mokė iš gyvenimo imti ne vien saldumynus, bet ir tulžį, neieškoti beribės laisvės, bet turėti valios prikalti save prie pareigų kryžiaus.
Pagalba tik viena, – sakė Jis, – žmogus pats privalo išstovėti, būti Uola visų negandų akivaizdoje, pasikliauti savo kantrybe, optimizmu ir dvasios stiprybe. Paskutiniame savo pamoksle 2005-ųjų metų birželio penktą dieną šv. Mišiose jis linkėjo: „ Kai jūsų kūnas bus visai paliegęs, kai jūs negalėsite net rankos pakelti, pasistenkite, kad jūsų siela išliktų šviesi.“ Šis vienuolis sutiktiems žmonėms dosniai dalijo laimės formules, pavyzdžiui: „Būkite geri šiame pasaulyje ir to užteks, kad pasijustumėte laimingi.“ „Melskitės. Jeigu pamatytumėte, ką gali padaryti mūsų maldos Dievui, jei išvystume visus žmones, kuriuos jos paveikė, netektume žado iš pagarbos maldai.“ „Nebūkite savanaudžiai.
Patologinis psichologinis senėjimas dažnai būna susijęs su piktėjimu, apatija, nerimastingumu, baimingumu, tuščiomis kalbomis ir egocentrizmu, kai žmogui įdomus tik jis pats.“
„Nesustokite, nes bus sunku iš naujo startuoti, ieškoti ir siekti naujų tikslų. Reikia norėti, net kai nieko nebenori – kitu atveju – tik sėdėsi ir sensi.“ „Neieškokite priekabių, pasiteisinimų, nereikškite kitiems pretenzijų, o nuolat dirbkite su savimi. Išmokite išspirti iš savęs demonus, įkyrias mintis, pyktį, pagiežą, smerkimą kito žmogaus.“ Esą, gražus tik mylintis ir mylimas žmogus, o gerumas yra pati tikriausia meilės išraiška.
Tėvo Stanislovo dienotvarkė buvo griežta: dvylika valandų būti su žmonėmis, dirbti, kurti, remontuoti, kalbėti, politikuoti, o kitas dvylika valandų – palikti sau: būti su Dievu ir savimi. Septintą dieną SUSTOK, – mokė jis. Todėl ponia Stefanija Burbienė rūpinasi, kad ši iškili asmenybė, vienuolis kapucinas Tėvas Stanislovas, daug padėjęs ir jai, kai liko našle su keturiais mažamečiais vaikeliais, būtų paskelbtas šventuoju. Ji ir visa Tėvo Stanislovo konfederacija tęsia dvasininko misiją gelbėti tuos, kurie nori išbristi iš alkoholizmo liūno, kviečia juos, visiškai blaivius, nevartojusius velnio lašų nors dvi savaites, atvykti kiekvieno mėnesio 23 dieną, šventojo mirties dieną, į Paberžę ir pasiryžti pradėti gyvenimą iš naujo.
Kaip Tėvas Stanislovas, taip „Carito“ Rokiškyje direktorius klebonas kunigas Eimantas Novikas, ir „Carito“ Rokiškyje vedėja Dangirutė Šatienė visą dėmesį kreipia į jaunimą, nes tik jaunimas – mūsų viltis, tik su juo siejama ateitis. Džiugu, kad per šią Pasaulinę vargstančiųjų dieną Rokiškio parapijos namuose buvo palaiminta jaunųjų caritiečių organizacija ir jos vadovė Agnė Daunytė, laukianti ir tavęs, jaunas žmogau, prisijungti, nes vilčių ir darbų daug, trūksta tik jūsų veržlumo ir iniciatyvų…
Juk ir Tėvas Stanislovas jaunimą ragino šviestis, daug skaityti, eiti, veikti, ieškoti… Jis jums kalbėjo: „Tegul tavo akys spindi. Mūsų jau – blėstančios… Mes negalime žinoti tavo kelio, tavo, kurs dar esi neaprėpiama jūra… Viena tik matome tavyje: tu putoji ir vis blaškaisi nerasdamas kranto…
Būk jūra. Visada būk.
Tebūna tau atleista už paklydimus.
Pirmyn, jaunas žmogau, kad niekad nenorėtum būti paprastu tvenkiniu, kad netaptum maurais užklotu liūnu,
kad neliktum visas pamazgas su savimi nešančiu, o vasarą išdžiūstančiu upeliu, kad vieną dieną rastum krantą, kad rastum, kur priglusti ir atsikvėpti prieš naują kelionę…“ Visada būki jūra.
Irena Varnienė
