1956-ųjų „Po Spalio vėliava“ – chruščiovinio atšilimo laikmetis
Lina Dūdaitė
1956-ieji Rytų Europai – didžiųjų pokyčių metai. Šių metų vasarį Sovietų Sąjungos Komunistų partijos pirmasis sekretorius Nikita Chruščiovas partijos XX suvažiavime perskaitė pranešimą „Apie asmenybės kultą ir jo padarinius“: gana aptakiai buvo pasakyta nemažai tiesos apie Staliną, jo kultą, vykdytą teroro režimą. Nenuostabu, kad vėliau šis pranešimas nuo visuomenės buvo slepiamas. Visgi jis sukėlė didžiulę reakciją – Rytų bloke padvelkė „atšilimu“: totalitarinis stalininis režimas ėmė laisvėti. Deja, pavergtosios tautos laisvės nesulaukė: spalio 23-lapkričio 10 d. įsiplieskęs Vengrijos sukilimas, pasaulio istorijoje žinomas kaip „Budapešto ruduo“, buvo numalšintas negailestingu Sovietų Sąjungos kumščiu. Chruščiovinio atšilimo ženklai 1956-ųjų „Po Spalio vėliava“ laikraštyje buvo juntami nuo pirmojo numerio.
Permainų vėjai
Pirmajame „Po Spalio vėliava“ numeryje redakcija sau leido papokštauti: pusiau rimtai, pusiau juokais „nuskalpavo“ rajono įmonių, įstaigų, kolūkių vadovus: vienus pagyrė, kitus pašiepė. Ketureilius iliustravo karikatūromis. Štai tuometiniam rajono kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininkui Eugenijui Kravčenkai kliuvo:
Daug pastangų kalbomis jis deda,
Bet sportas – vietoj. Ar ne keista?
Nors rezultatų nesimato,
Bet girtis jis – tai tikras meistras.
Nors laikraštis laisvėjo ir atvirėjo, daugėjo straipsnius pasirašiusiųjų pavardžių, tačiau iš jo puslapių mažai ką buvo galima pasakyti apie „Po Spalio vėliava“ ir jo darbuotojus. Laikraščio redaktoriumi buvo Adolfas Stašys. Kartkartėmis jį pavaduodavo kiti redakcijos darbuotojai, pavyzdžiui, Henrikas Vikertas. Taip pat metrikoje buvo pateiktas bendro skyriaus telefonas. Laikraštį spaudė Rokiškio rajono spaustuvė, įsikūrusi tame pačiame pastate, kaip ir redakcija. Laikraštis ėjo 2 tūkst. egzempliorių tiražu, kainavo 15 kapeikų. Jis buvo leidžiamas sekmadieniais ir ketvirtadieniais.
Apie tai, koks turi būti Rokiškio rajono laikraštis, kalbėta sausio 8 d. surengtoje skaitytojų konferencijoje. Ta proga redakcijos vedamajame „Laikraštis tavo draugas ir padėjėjas“ buvo aiškiai išvardintos to meto laikraščio funkcijos: „Mobilizuojant dirbančiuosius partijos ir vyriausybės iškeltų uždavinių įgyvendinimui, ypač didelė reikšmę turi spauda – kolektyvinis propagandistas, agitatorius ir organizatorius, aštriausias ir galingiausias mūsų partijos ginklas.<…> Kiekvieno laikraščio svarbiausia pareiga – stiprinti ryšius su savo skaitytojais, suburti apie save platų korespondentų tinklą, su dideliu rūpestingumu teikti savo aktyvui reikalingą paramą“, – rašoma sausio 12-osios numeryje.
Skaitytojų konferencijos apžvalgai redakcija skyrė visą puslapį. Dauguma pasisakiusiųjų prašė laikraštį daugiau rašyti jiems rūpimais klausimais: gydytojai – apie mediciną, pramonės įmonių atstovai – apie gamybą, mokyklų delegatai – apie švietimo problemas. Kitaip sakant, kiekvienos rajono gyvenimo srities atstovai tempė antklodę į savo pusę. Žemdirbiai pageidavo, kad laikraštis nušviestų ne tik atskirų kolūkių, bet ir jų laukininkystės brigadų, gyvulininkystės fermų darbo kasdienybę. Komjaunuoliai pageidavo satyros skyrelio, kad galėtų jame „špilkuoti“ tuos, kurie nepritaria jų gyvenimo būdui, prašė daugiau dėmesio sportui. Bene liūdniausias buvo žinomo rajono chirurgo Lapeikos pasisakymas: „Rajono ligoninėje atliekamos tokios sudėtingos chirurginės operacijos, apie kurias buržuaziniais laikais niekas negalvojo. Tačiau mūsų rajono laikraštis nerašo apie atsiekimus, gerinant dirbančiųjų sveikatingumą. Laikraščio puslapiuose dar silpnai vedama kova prieš alkoholizmą ir kitas buržuazinės praeities liekanas.“
Pažadėjo – ištesėjo
Redakcija nepraleido pro ausis skaitytojų pageidavimų. Antai vasario 2-osios numeryje pasirodė satyros skyrelis „Tiesiu taikymu“. Pirmaisiais taikiniais tapo „Artojo“ kolūkio klubo-skaityklos vedėja E. Balaišytė. Ji esą klubui šildyti skirtas malkas parsivežė namo. Kliuvo ir „Salomėjos Nėries“ kolūkiui už sugadintą silosą, ir „Pergalės“, ir „Mičiurino“ kolūkių laukininkystės brigadininkams už išmėtytą techniką.
Pradedančiųjų kūrybai skirtame skyrelyje savo eilėraščius ėmė spausdinti žinomas rajono poetas Danas Kairys.
Gausėjo ir praktiškų gydytojų patarimų: kaip tinkamai slaugyti ligonį, gydyti nušalimus.
Asmeninis gyvenimas visuomenės akiratyje
Viena įdomiausių totalitarinio režimo savybių – žmogus neturi jokios asmeninės laisvės: jo gyvenimas yra po padidinamuoju stiklu ir vertinamas tiek, kiek atitinka valdančiojo režimo poreikius. Šiandieninė spauda neigiamą informaciją apie nepilnamečius gali pateikti tik tokiu būdu, kad nebūtų identifikuojamas konkretus aprašomas vaikas: negali būti nurodytas jo vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, klasė ir pan. Totalitarinis režimas tokių skrupulų neturėjo. Štai vasario 14 d. išspausdintame P. Milaknio rašinyje „Klasės auklėtoja“, kuriame pasakojama apie Rokiškio II vidurinės mokyklos mokytoją Mariją Dimavičienę, apstu nepilnamečių ir jų šeimų privatumą pažeidžiančių detalių: „Mokytoja tuojau pastebėjo, kad mokinė Nijolė moksle atsilieka, pasižymi nerūpestingumu, kelia „savus“ kaprizus. Reikia užsukti pas tėvus. Nijolės mama mokytojos atvykimu aiškiai nepatenkinta. Tėvas abejingai klausosi pokalbio, kuris baigiasi be rezultatų. <…> Dvylikametis Vladas – nedrausmingiausias mokinys III klasėje, užsikrėtęs blogais įpročiais. Ką galėjo padėti mokytojai jo šeimai, kurioje nėra darnumo, tvarkos, gero pavyzdžio? Tėvas girtuokliauja, „vaišina“ sūnų cigaretėmis. Motina neturi jokio balso.“
Lygiai taip pat viešintos ir suaugusiųjų, neįtikusių santvarkai, asmeninio gyvenimo detalės. „Socializmo keliu“ kolūkiečiai pagrįstai piktinasi komjaunuole Elena Vikonyte, kuri, susikrovusi lagaminus, tik ir ieško progos pabėgti iš kolūkio „lengvesnio darbo“ ieškoti. Per pastaruosius metus ji jau apkeliavo visą rajoną, bet taip ir neranda užsiėmimo pagal savo skonį“, – rašoma vasario 16 d. straipsnyje „Kodėl jie nedirba?“ Jį parašė M. Mačiulis.
Apie garsųjį pranešimą – nė žodžio
Vasario viduryje prasidėjo Sovietų Sąjungos Komunistų partijos XX suvažiavimas. Jo dalyvių kalbų svarbiausios tezės laikraštyje „Po Spalio vėliava“ buvo spausdinamos keletą numerių. Tačiau apie garsųjį Nikitos Chruščiovo pranešimą „Apie asmenybės kultą ir jo padarinius“ – nė užuominos. Tik vasario 19 d. numeryje išspausdinta: „Drg. N. S. Chruščiovo pranešimas, vykęs per rytinį ir vakarinį posėdžius, buvo išklausytas su didžiuliu dėmesiu ir visa salė ne kartą išreiškė jam karštą pritarimą.“
Kad nereikėtų patiems galvoti…
Kaip ir ankstesniais metais, kiek puošnesni buvo proginiai „Po Spalio vėliava“ numeriai, skirti, pavyzdžiui, Lenino gimtadieniui. O štai balandžio 26 d. visas pirmasis ir antrasis laikraščio puslapiai buvo užkišti Tarybų Sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto sugalvotais šūkiais, skirtais gegužės 1-ajai. 75 šūkiai, matyt, buvo skirti tam, kad partiniai agitatoriai nesuktų galvos ir ant demonstracijos transparantų rašytų tik aukščiausios valdžios palaimintus lozungus.
Už chuliganizmą – penkeri metai nelaisvės
Nors kriminalinės naujienos rajono laikraštyje buvo retos, visgi kelios jų leidžia praskleisti užsklandą, dengiančią to meto visuomenės šešėlinį gyvenimą. Antai balandžio 26 d. numeryje aprašyta rokiškėno Eduardo Gurmano byla. Esą jis girtas įsibrovė į rajono kultūros namuose vykusį komjaunimo-jaunimo vakarą, chuliganiškais veiksmais iššaukė susirinkusiųjų pasipiktinimą, vartojo necenzūrinius žodžius. Nepaisė kultūros namų darbuotojų įspėjimų, sugadino darbo kambario baldus. Už panašius nusikaltimus jaunuolis jau buvo teistas. Todėl rajono liaudies teismas nuteisė jį… 5 metams laisvės ir pilietinių teisių atėmimu.
Pavojingos „barankos“ ir „bulkutės“
Vasario 23 d. laikraštyje išspausdintas Rokiškio rajono DŽDT vykdomojo komiteto sprendimas, kuriuo uždraudžiama kolūkiečiams ir kitiems piliečiams Rokiškio miesto kolūkinėje rinkoje ir rajone prekiauti savos gamybos „barankomis“ ir „bulkutėmis“. Bauda spekuliantams – iki 100 rublių. Oficiali draudimo priežastis – kepiniai nepatikrinti, o kai kurie jų kepėjai esą serga net užkrečiamomis ligomis. Reali priežastis kur kas proziškesnė – sovietinė valdžia smaugė net menkiausias gyventojų verslumo apraiškas.
Apie Budapešto rudenį – nė ženklo
Nors visą rugsėjį „Po Spalio vėliava“ skaitytojus švietė Egipto istorijos ir politikos klausimais, nagrinėjo Sovietų Sąjungos ir Japonijos derybas, apie pasaulį sukrėtusį Budapešto rudenį – Vengrijos sukilimą – jo puslapiuose nebuvo nė ženklo. Laikraštis gilinosi į bulviakasio klausimus, išspausdino Spalio revoliucijos metinėms skirtų šūkių komplektą. Pirmoji žinia apie Vengrijos sukilimą pasirodė tik lapkričio 18 d., praėjus savaitei po jo numalšinimo. „Po Spalio vėliava“ perspausdino A. Šachanovo straipsnį „Vengrijoje prasideda taikus gyvenimas“. „Suįžūlėję fašistiniai elementai, apginkluoti Vakarų imperialistinių sluoksnių lėšomis ir jų padedami, dezorganizavo ekonominį Vengrijos gyvenimą, suardė gyventojų aprūpinimo maisto produktais sistemą“, – rašoma straipsnyje. Jame sukilėliai prilyginti gestapininkams. Kiek išsamesnė, tačiau grynai propagandinė Budapešto rudens įvykių chronologija pateikta lapkričio 25-osios numeryje.
Apie liaudies priešus
Paskutiniajame 1956-ųjų „Po Spalio vėliava“ numeryje pasirodė H. Vikerto, LKP RK propagandos-agitacijos skyriaus vedėjo, straipsnis „Buržuaziniai nacionalistai – pikčiausi liaudies priešai“. Jame suplakta ir Laisvės kovos 1949-aisiais Rokiškio rajone, ir Vengrijos sukilimas. „Visiems rajone buvo žinoma buvusio kunigų seminarijos auklėtinio, vėliau Žiobiškyje mokytojavusio nacionalisto Kazio Kalpoko gauja. Taip, pavyzdžiui, 1944-ųjų metų gruodžio 12 d. smarkiai ginkluoti banditai, paėmę Panemunio miestelį, žudė nekaltus darbo žmones. Ne gana to, 11 žmonių buvo gyvi sudeginti užrakintoje daržinėje. Banditas Kalpokas teismo procese prisipažino terorizavęs nekaltus žmones. Jo gauja tiesiog kirviais kapodavusi galvas, kankindavusi žmones vinių prikaltoje statinėje“, – rašoma straipsnyje. Teigiama, kad 1944-1949 m. buržuaziniai nacionalistai Rokiškio rajone nužudė ir nukankino daugiau kaip 250 gyventojų. Toliau H. Vikertas skalpavo Vengrijos sukilėlius už jų žiaurumą. Bet „pamiršo“ užsiminti apie sovietų nuverstą komunistinę sukilėlių Vengrijos vyriausybę, jos demokratines permainas bei reikalavimus išvesti sovietinę kariuomenę.
