Mokslininkai žmones suskirstė į keletą kartų – X, Y ir Z. Kuri karta protingesnė, stipresnė ar kuri labiau myli savo mamas? Į šiuos klausimus atsakyti nesistengsiu. Tebūnie šie akcentai apie mus, „ygrikus“, ieškančius laimės formulės, tikro gyvenimo, bet tuo pačiu besistengiančius visuomenėje apsimesti „ponais tobulybėmis“, gyvenančius ne gyvenimą, o gyvenimėlį ir norinčius visko čia ir dabar.
Šiandien lekiame beprotiškais tempais. Nespėjame suskaičiuoti prabėgusių dienų, išsiilgtų kad ir lietaus lašais nupraustų lietuviškų vasarų ir lyg akimirksnis praskriejusių dar vienerių metų. Jiems besibaigiant, ne tik keliame taures už artėjančius, bet pamatome, kaip greitai užaugo vaikai ir barzdoto Kalėdų senelio pasaka baigėsi. Pastebime raukšles veide, atsiradusį vieną kitą žilą plauką ir akimirka sustoja. Prabyla sąžinė, stoji akistaton su savimi ir aplanko jausmas, kad nepakankamai praleidai laiko su šeima, retai skambinai ir aplankei artimuosius, pamiršai senus draugus bei pavargęs nuo darbų visai be reikalo subarei vaikus ar tiesiog davei į rankas telefoną, planšetę dėl šventos ramybės. Nauji metai – nauji pažadai. Ir taip pagauni save, įsisukusį į užburtą ratą vėl, vėl ir vėl… Tik viskas, deja, turi savo kainą – laimės kainą, sąlyginai trumpo mūsų gyvenimo. Tik tak, tik tak…
Laikas yra negailestingas. Aš taip ir nespėjau savo sėdinčios pirmagimės parodyti močiutei. Galvojau, gal kitą savaitę – bus dar to laiko. O likimas man iškrėtė skaudų pokštą. Todėl kada, jei ne dabar valgyti iš indaujose tvarkingai sudėliotų porceliano indų, gerti šampaną iš krištolinių taurių, dėvėti nėriniuotą apatinį trikotažą, aplankyti seniai matytus draugus, paskambinti ir pasakyti „myliu, pasiilgau“, nueiti į kavinę kartu papietauti ar suvalgyti ledų. Bėgame, skubame, atidėliojame ir tik netekties ar ligos akimirką prisimename tai, ko nespėjome padaryti ir tuos, kuriuos apleidome.
Gimiau nei per anksti, nei per vėlai… Šie žodžiai – tikrų tikriausia gyvenimo tiesa, kelias, kuriuo kiekvienas pasaulio žmogus eina. Kartais jis atrodo neteisingas. Norime greičiau užaugti, greičiau patirti tai, kas vaikystėje ar jaunystėje būna uždrausta. Maištaujame prieš visus – tėvus, mokytojus ir santvarką, įspraudžiančią į rėmus ir neleidžiančius kvėpuoti. Iš visų pusių jaučiamas spaudimas pasirinkti teisingą gyvenimo kryptį, nors ne visada tau ji prie širdies. Kaip pasirinkti teisingai, kad vėliau nesigailėtum?
Dažnai mūsų gyvenimą varžo stereotipai. Džiaugiuosi, kad sutinku vis daugiau žmonių, kurie juos „laužo” gerąja to žodžio prasme. Kaip tapti laimingu? Kiek žmonių, tiek nuomonių. Bet kaip pasakytų Kuveite gyvenantys rokiškėnai Šarūnė ir Gediminas Garuoliai, laimė yra ne Kuveite, ne tikrais namais jiems tapusioje Airijoje ar Lietuvoje, laimė – mumyse. Kiekvienas esame identifikuojamas pagal skirtingus pirštų antspaudus, kiekvienas esame unikalus, talentingas, gražus. Tačiau bet kokia kaina stengiamės susivienodinti ir tapti klonais, gyventi kitų primestą gyvenimą. Visiškai sutinku su kraštietės aktorės Aušros Keliuotytės nuomone, kad malonindami kitus, prarandame savo identitetą ir savąjį „aš“. Prie to nemažai prisideda ir socialiniai tinklai, kuriuose gyename tarsi siurrealistiniame filme. Bandome vaidinti tobulybes, valgyti austres, nors nuo jų tiesiog pykina, šypsotis ir daryti „selfį“ gavę milžinišką rožių puokštę, nesvarbu, kad ji išnuomota. Kaip toje dainoje – „but first let me take a selfie“. Daugiau, ryškiau, garsiau… Dėmesio trūkumas ar ligos simptomai? Neturiu kompetencijos socialiniuose tinkluose nustatinėti ligų, tačiau tikrai žinau, kad gyvendami svetimą gyvenimą laimės nenusipirksime. „Grąžinkite į madą trūkumus“, – pareiškė marketingo specialistas Saugirdas Vaitulionis. Ir čia jis visiškai teisus. Grąžinkite juos – ir kuo greičiau.
Ironiška, tačiau sėkmės pavydime daugeliui, kaip ir gero automobilio, namo, atostogų tolimiausiuose pasaulio kampeliuose apsikabinus palmę ar grožintis laukine gamta iš „Four Seasons“ apartamentų. Norime keistis vietomis su gyvenančiais prabangoje, turinčiais sodybas, vilas, į teniso turnyrus skrendančiais su sraigtasparniu. Ir tai ne užsienis – tai Lietuva. Tačiau kiek yra sąžininga keistis vietomis tuomet, kai vykstama sunkiu darbu nusipelnytų atostogų? Įdomu, ar kas norėtų pasikeisti vietomis tuomet, kai grįžtama į namus gerokai po vidurnakčio ir liko miegoti vos kelios valandos, kai užmigdžius vaikus neliekama kartu ir neglostomos galvos, o sėdima prie šūsnies popierių, kai „reidą“ surengia institucijos, nežinia ką pametusios ir ko ieškančios, kai „nuskausmina mokesčiai“. Kai turima darbuotojų, kuriems taip pat reikia mokėti algas, o esant „blogiems“ mėnesiams, ir iš savų kišenių. Kai naktį ne atsipalaiduojama, o kurpiami planai, kaip sėkmingai užbaigti derybas, pasirašyti naujas sutartis, suteikiančias galimybes išplaukti į platesnius vandenis… Ką jau kalbėti apie klientų atakas, kurie „nesupranta, bet aiškina“. „Tai juodoji verslo pusė“, – tarstelėjo viena verslininkė. Ir tai galioja ne tik verslui. Norime dailių formų, bet sporto klube lieti prakaito ne. Iš tikrųjų piktinamės daug kuo, visai nepagalvodami apie kitą medalio pusę ir tampame vadinamais „aplinkos kaltintojais“ – kodėl jam, o ne man. Vienas ryškus, Rokiškyje tikrą „bombą“ susprogdinęs pavyzdys, kaip visiems skeptikams ir niurzgoms nušluostyti nosį – „Samsonas Rally Rokiškis“. Renginys, kuris savo mastu, reginiais, organizuotumu bei V. Žalos „action jump“ nuskambėjo ir tebeskamba visoje Lietuvoje ir ne tik.
Artėjančio gimtadienio proga draugė manęs paklausė, kokių norėčiau gauti dovanų. Iš pradžių pagalvojau praktiškai – visai neblogai būtų nauja lyginimo sistema. Tačiau „bala jos nematę“ – labiausiai noriu, kad vaikai smarkiai nesirgtų ir užtektų jėgų ir meilės įgyvendinti visiems „bemiegėmis“ naktimis galvoje knibždantiems projektams ir idėjoms. Kaip pasakytų „Foje“ būgnininkas Algis Kriščiūnas, nėra taip buvę, kad žmogus, nusprendęs daryti tai, ką nori, sužlugtų.
