Negailestingų istorinių aplinkybių akivaizdoje mūsų kraštietis mokytojas, Prisikėlimo apygardos vadas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo narys, 1949-ųjų Vasario 16-osios deklaracijos signataras Leonardas Grigonis-Užpalis savo asmeniniu pavyzdžiu parodė, kas yra tėvynės meilė ir auka dėl laisvės. Tai, ką iki tol pasakodavo Sėlynės pradžios mokyklos mokiniams per pamokas, atėjus laikui jis patvirtino savo apsisprendimu: padėjęs į šalį vadovėlius, ėmėsi ginklo ir iki pat paskutinės gyvenimo akimirkos liko ištikimas savo idealams.
L. Grigonio-Užpalio žuvimo aplinkybes atskleidžia keletas šaltinių: LLKS tarybos prezidiumo pirmojo pavaduotojo, LLKS Ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago 1950 m. rugsėjo 10 d. pasirašytas dokumentas (informacija), įvykių liudininko Albino Kęstučio Bersėno liudijimas, LSSR valstybės saugumo komiteto (MGB) pareigūnų surašyti dokumentai – ataskaitos, karinės-čekistinės operacijos aktas.
MGB dokumentai ir A. K. Bersėnas nurodo, kad L. Grigonis-Užpalis su kovos draugais žuvo 1950 m. liepos 22 d., tik A. Ramanauskas-Vanagas nurodė liepos 23-iąją. Visi vieningai nurodė, kad apsupus Ariogalos valsčiuje, Daugėliškių miške, netoli eigulio Juozo Bersėno sodybos įrengtą Prisikėlimo apygardos vado L. Grigonio-Užpalio bunkerį, žuvo pats L. Grigonis-Užpalis ir jo apsaugos kuopos kovotojai: Vytautas Kuzmickas-Sakalas (Sakaliukas), Aleksas Meškauskas-Elytė, Paulius, Montė, Juozas Tomkus-Gabrys ir iki šiol neidentifikuotas partizanas Banga. Juozas Zinius-Nemunėlis buvo paimtas gyvas.
Atkreiptinas dėmesys, kad, sulyginę visų šių skirtingų šaltinių duomenis, pastebime kai kuriuos nesutapimus. Pavyzdžiui, vienur L. Grigonio-Užpalio adjutantu nurodomas V. Kuzmickas-Sakalas (Sakaliukas), kitur – J. Tomkus-Gabrys, J. Zinius kai kur klaidingai įvardijamas kaip Vilius, o A. Ramanauskas-Vanagas klaidingai nurodė žūties datą – liepos 23-iąją ir kt.
Nurodydamas L. Grigonio-Užpalio žūties aplinkybes A. Ramanauskas-Vanagas pagrindine kaltininke mini partizanų vadovybės ryšininkę Marytę Pranevičiūtę-Vėtrą, Vaivą, kuri, pasak, A. Ramanausko-Vanago, „..išdavė ir Birseną (taip tekste – aut. past.), Kęstutį, gyv. Ariogalos valsč., kuris su ja žinojo bunkerį, kuriame Pranevičiūtė susitikdavo su Užpaliu. Ji, išdavusi susižinojimo šifrą ir rš[ryšininkę] Zitą, 1950 m. liepos mėn. 22 d. iškvietė Užpalį į susitikimą. Pati atvažiavo su saugumo v-ku pplk. Cenicinovu (MGB surašytame akte apie L. Grigonio bunkerio sunaikinimą tokios pavardės nėra, panašiausiai skambanti – Sinicyn – aut. past.), kuris […] vadovavo penkiomis mašinomis atvežtiems rusams, ir vedė prie Užpalio bunkerio. Prie bunkerio buvo vedamas ir Pranevičiūtės išduotas Birsėnas (taip tekste – aut. past.), kuris, trenkdamas bunkerio dureles, įspėjo miegančius vyrus apie pavojų. Prasidėjo kautynės, kurių metu, išsiveržę į viršų, žuvo Gabrys, Montė ir Sakalas. Saugumiečiai panaudojo dujas, kurios bunkeryje staiga laikinai užmigdė Nemunėlį ir Užpalį, kurie nesuskubo nusišauti. Nemunėlis buvo paimtas gyvas, o Užpalis, kurį tuo metu ištiko širdies smūgis, mirė vietoje.“
LSSR MGB 1950 m. liepos 22 d. akte apie L. Grigonio-Užpalio bunkerio sunaikinimą rašoma, kad bunkeris buvo sunaikintas „…remiantis sulaikyto banditų (taip tekste – aut. past.) ryšininko Bersėno Kęstučio-Albino, s. Juozo parodymais…“ Dar viena detalė: A. Ramanauskas-Vanagas rašė, kad L. Grigonis-Užpalis mirė nuo širdies smūgio. Pats K. Bersėnas paliudijo, kad MGB‘ istų įstumtas į bunkerį jis pamatė L. Grigonį-Užpalį susmukusį palei bunkerio angą, jo kairiajame smilkinyje žiojėjo žaizda. Tai leistų manyti, kad L. Grigonis-Užpalis arba nusišovė, arba jį kliudė priešo kulka, tačiau Lietuvos ypatingajame archyve saugomoje žuvusio L. Grigonio-Užpalio nuotraukoje aiškiai matyti, kad kairiajame smilkinyje šautinės žaizdos nėra.
1950 m. lapkričio 23 d. LLKS tarybos prezidiumo pirmininko įsakymu L. Grigonis-Užpalis apdovanotas 1-ojo ir 2-ojo laipsnių Laisvės kovos kryžiais (po mirties). 1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu jam suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties) ir pulkininko laipsnis (po mirties).
L. Grigonio-Užpalio palaidojimo vieta iki šol nežinoma.
Edita Škirkaitė
Lietuvos ypatingojo archyvo
KGB dokumentų skyriaus vedėjo patarėja
