Senieji čedasiškiai – viena didelė šeima
Čedasai – ir rokiškėnės Rasos Mekšėnienės gimtinė. „Prisiminimai apie miestelį – patys šviesiausi. Galbūt todėl, kad čia augdama jaučiau visų vien globą ir rūpestį. Manau, tą patvirtintų kiekvienas tenykštis gyventojas. Nors Čedasai niekada nebuvo didelis centras, tačiau nuo seno žmonės jį vadindavo ne kaimu, o miesteliu. Kai tik važiuoju į tą kraštą, mane džiugina kiekvienas akmuo, kiekviena kertelė, ežeras, upė, kurioje iki šiol tenka maudytis. Viskas pažįstama, sava, viskas vilioja ir kelia gražiausius jaunystės prisiminimus…“ – gražių žodžių savam kraštui negailėjo pašnekovė.
Ne be priežasties rokiškėnė su šypsena kalbėjo apie savo gimtinę. Anot jos, seniesiems čedasiškiams buvo būdingas bendruomeniškumas visur ir visada – ar švenčiant šventes, ar liūdint išėjusiojo anapilin. „Atmintyje išlikę vaikystės prisiminimai. Jeigu tik artėja kokia šventė – susirenka visas miestelis ir jai ruošiasi. Veiksmas vyksta vienoje vietoje. Dabar bepigu – parduotuvės, kavinės, restoranai yra ant kiekvieno kampo, juose – ko tik širdis geidžia. O tuomet iškeptas tortas buvo didžiausias stebuklas. Labai gerai atsimenu, kaip tokį mūsų namuose gamino… Tortas buvo įspūdingas – mėlynos spalvos. Šiandien konditeriją galima pavadinti menu, tortus galima kepti kiekvienuose namuose, o tuo metu tai buvo ypatingas įvykis“, – pasakojo moteris ir tęsė savo prisiminimus: „Kaip šiandien pamenu – į namus ateidavo viena močiutė. Už maistą ir nakvynę ji verpdavo, taip ir eidavo iš kiemo į kiemą. Labiausiai man įstrigusios jos sektos pasakos…“
Miestelis alsavo gyvenimu…
Čedasuose gyvenimas virte virė. „Gatvės visada buvo apšviestos. Jaunystėje mes, kaip ir dauguma augusiųjų miesteliuose, eidavome į šokius, žiūrėdavome filmus. Buvo paštas, parduotuvė ir kitos įstaigos. Taip pat pradinė ir vidurinė mokyklos. 1977 m. ją baigė paskutinioji, 16-oji, laida. Tarp abiturientų buvau ir aš. Klasės buvo didelės, į Čedasų mokyklą eidavo mokiniai ir iš gretimų kaimelių. Stovėjo bendrabutis, kurio kambaryje būdavo net po aštuonias lovas. Iki šiol stengiuosi suburti buvusius klasės draugus, organizuoju susitikimus, į kuriuos susirenka dauguma bendraklasių. Gal mums į kraują įaugęs glaudus tarpusavio ryšys, kad ir kur toli begyventume, bendraujame ir jaučiamės artimi. Tokio draugiškumo, bendruomeniškumo ir artumo jausmo norėtųsi palinkėti visiems ir šiais laikais“, – atsiduso R. Mekšėnienė.
Tuštėjančios sodybos ir „vaikystės upė“
Laikui bėgant, kaimai tuštėjo. „Mums kartodavo, kad baigus mokyklą, reikia važiuoti į miestą. Šiuo metu Čedasai labai ištuštėję. Vargu ar yra daug grįžusiųjų?.. Senieji gyventojai išeina amžinybėn, sodybos tuštėja. Galbūt dar yra vienas kitas stambesnis ūkininkas. Čedasai – miškinga ir derlinga vietovė, tačiau daugiau gamtos turtų lyg ir neturi. Tiesa, buvo rasta dolomito, tačiau ar kokie darbai vyksta, negaliu pasakyti“, – svarstė pašnekovė.
Pasak R. Mekšėnienės, jai dažnai tenka užsukti ar pravažiuoti pro tėviškę. „Visada jaučiu nostalgiją ir norą sugrįžti ten, kur mano šaknys. Vaikystėje mėgdavome maudytis Čedaso ežere. Vyžuonos upelis man – „vaikystės upė“, tad joje iki šiol nepraleidžiu progos nusimaudyti“, – prisiminė R. Mekšėnienė.
Šeimos istorija
Neatsitiktinai R. Mekšėnienės prisiminimai apie tėviškę tokie šviesūs. Pašnekovė kilusi iš vienos seniausių, šviesiausių ir darbščiausių Čedasų senbuvių – Balkevičių – šeimos. Jono Balkevičiaus, gabaus amatininko-mūrininko, rankos svariai prisidėjo prie naujosios Čedasų bažnyčios statybų. Išlikusiuose šaltiniuose teigiama, kad bažnyčia – tarsi paminklas senajam Balkevičiui ir kitiems nagingiems žmonėms atminti. Ją pastačius, nagingasis J. Balkevičius be darbo neliko. Mūrininko amato išmoko ir vyriausias jo sūnus Jonas. Žmonės iš karto atskirdavo, kur buvo prisilietusios Balkevičių rankos. Tai – pats didžiausias žmogaus darbo įvertinimas. Deja, sunkmetis neaplenkė ir šios šeimos. „Senelis palaidotas Rygoje“, – prasitarė R. Mekšėnienė. Gyvenimas senajam mūrininkui nepašykštėjo išbandymų. 1944 m. vasarą, per karo mūšius, Čedasai patyrė aviacijos antskrydį. Jo metu stipriai sužalotas ir senasis Balkevičius. Jį slaugė vienas iš sūnų, tačiau pateko į Rygos fronto apsuptį. Ten čedasiškis ir mirė.
Kai auksarankio mūrininko sūnaus Jono atžalos – Gintaras ir R. Mekšėnienė – išvyko gyventi į miestą, gimtoji sodyba liko tuščia.
Legendomis apipinti Čedasai
Čedasai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti tais pačiais metais, kaip ir Rokiškis, – 1499 m. Manoma, kad vietovė buvo labai miškinga. Vakariniame ežero krante buvo ir Čedasų dvaras. Jei tikėtume legendomis, baudžiavos laikais Čedasų dvaro ponai garsėjo žiaurumu. Apie tai išlikę daug pasakojimų. Viename jų pasakojama, jog senais laikais, kai dar valstiečiai ėjo baudžiavą, dideliame dvare gyveno turtingas dvarponis. Jo valioje buvo koks šimtas dvarų, nedidelė bažnytėlė ir daugybė mužikų grytelių. Ponui stengėsi įsiteikti žiaurus urėdas, kuris negailestingai elgdavosi su žmonėmis. To urėdo baudžiauninkai bijodavo kaip velnias kryžiaus. Už kiekvieną nusižengimą dvare, už menkiausią pavėlavimą valstiečiai neišvengdavo bausmės. Pirmiausia urėdas išrikiuodavo mužikus į eilę. Paskui kiekvieną rišdavo prie lovio ir rykštėmis plakdavo nepaklusniuosius. Lupant sakydavo: „Čedakšt, čedakšt.“ Nuo tų laikų ir atsirado Čedasų pavadinimas. Paslapties šydas gaubia ir Čedaso ežerą. Didžiausią paslaptį jis slepia savo gelmėse. Toje vietoje, kur dabar telkšo vanduo, kadaise dunksojo kalnas, ant jo stovėjo puošnūs rūmai, pilni įvairiausių gėrybių. Sakoma, deimantų ir aukso buvo tiek prikrauta, jog kalnas neatlaikė tokio svorio ir smuko žemyn. Visi turtai prasmego kiaurymėje. Galbūt dar ir šiandien, besimaudant Čedaso ežere, galima rasti lobių!?
Neleiskime nugrimzti užmarštin…
Pasak Čedasų apylinkėse gimusio Lietuvos miškininko, habilituoto mokslų daktaro ir akademiko Leonardo Kairiūkščio, tėviškės krašto praeities, gimtosios žemės šaukimas, tėvų, senelių ir daugelio kartų prosenelių gyvastis traukia kiekvieną žmogų sugrįžti nors mintimis ar sapne į esamus ar nebesamus namus – savo gimtąjį kraštą. Kuo toliau ir ilgiau žmogus atskirtas nuo savo gimtinės, tuo šis jausmas vis labiau stiprėja.
Pasak kraštiečių, miela prisiminti Čedasų krašto žmones, kurie sunkiais vergijos metais neprarado žmogiškų jausmų – netapo tėvynės išdavikais, nekeitė savo požiūrių ir „kailio“, nekopė karjeros laiptais, skindamiesi sau kelią per žmonių kančias, ašaras, nepaliko kruvinų pėdsakų gimtajam miesteliui…
Verti pagarbos ir pasididžiavimo
Čedasai garsūs mokytais žmonėmis. Šiame krašte gimė rašytojas Liudas Dovydėnas ir poetas Jonas Lapašinskas. Kaip savo prisiminimuose rašė L. Dovydėnas, Čedasai visuomet garsėjo susirūpinimu mokslu. Jo tėvas buvo iš tų, kurie daug kalbėjo apie žmonių švietimą. Manyta, jeigu vaikas išeis nuo tėvų nepasimokęs, jeigu nemokės skaityti, rašyti, aritmetikos, tai jis gyvens kaip žmogus, pakartas ant šakos. Ir nors besiruošiant į mokyklą rūpesčių buvo nemažai, tačiau gudrumu būsimas rašytojas visus sunkumus apeidavo. Jam iki mokyklos buvo bene trys kilometrai. Apavas – mediniai. Tais laikais šis apavas buvo itin brangus, tad L. Dovydėnas, išeidamas iš Čedasų miestelio į laukus, medinius įsidėdavo į jiems skirtą dėžutę, o kojas apsukdavo skudurais. 1944 m., artėjant frontui, produktyvus rašytojas pasitraukė į Vakarus, tačiau jo mintys visada buvo čia, Čedasų krašte.
Suburia „kermošius“
„Kaip ir daugelis mūsų krašto kaimų ir miestelių, Čedasai išgyvena sodybų tuštėjimo metą. Daugiau kaip dešimt sodybų neturi nuolatinių šeimininkų, iš kaminų neberūksta dūmelis, tyli nevarstomos durys, nebežydi gėlių darželiai… O ir likusiuose kiemuose dažniausiai sutiksi tik vienišą močiutę ar senelį. Darbingų jaunesnio amžiaus gyventojų išlikę labai mažai. Senojoje miestelio pagrindinėje gatvėje iš trisdešimties sodybų šešiolika yra tuščios arba jose gyvena vieniši senukai. Šiek tiek daugiau jaunesnių žmonių sutiksime kolūkio metais statytoje miestelio dalyje“, – ne itin džiaugsminga gaida pasakojo Čedasų bendruomenės valdybos narė Genovaitė Daugnorienė.
Pasak G. Daugnorienės, pastaraisiais metais Čedasų bendruomenė gyvena ne pačius geriausius laikus. „Negalime pasigirti bendruomenės žmonių aktyvumu. Net ir suorganizavus kokį nors renginį, sunku būna prikviesti žmones, kad jie ateitų. Taip pat neturime galimybės pasikviesti meno kolektyvų, nes tam paprasčiausia nėra tinkamų sąlygų. Negalime suprasti, kodėl rekonstruojant tokį didžiulį buvusios mokyklos pastatą, neatsirado vietos bent nedidelei salei, kurioje vyktų susibūrimai, koncertai“, – svarstė pašnekovė. Bendruomenės valdybos narė, išsakiusi skaudulius, džiaugėsi, kad dauguma gyventojų rūpestingai prižiūri savo namų aplinką, puoselėja gėlynus, kuria įvairias kompozicijas. Pagal galimybes bendruomenė stengiasi spręsti socialines ir buitines problemas. Savomis jėgomis suremontuotos bendruomenei priklausančios klebonijoje esančios patalpos. Miestelio gyventojai turi galimybę išsiskalbti drabužius ir nusimaudyti prie bibliotekos įrengtame duše.
Kalbant apie šį kraštą, negalima nepaminėti ir „kermošių“, nuo seno sutraukdavusių į Čedasus kraštiečius iš tolimiausių parapijų. Suvažiuodavę tiek daug žmonių, kad bažnyčia visų nesutalpindavusi. Laikui bėgant ši graži tradicija pamažu nyko, tačiau iki šių dienų išliko: ir čedasiškiai, ir kraštiečiai, ir aplinkinių kraštų gyventojai nepamiršta atvykti į garsiuosius Šv. Petro ir Povilo atlaidus.
Projektą iš dalies remia
