Įstoti studijuoti mediciną padėjo žemaitiškas būdas

– Kaip du jauni gydytojai atsirado Rokiškyje? O gal savo žmoną Marijoną sutikote jau gydytojaudamas čia?
– Baigdamas medicinos studijas jau buvau vedęs. Gavęs gydytojo diplomą galėjau važiuoti į Druskininkus, Šiaulius, tačiau vieta dviem medikams buvo tik Rokiškyje. Taip kartu su žmona Marijona ir atsidūrėme čia, nors esu kilęs visai iš kito krašto, esu tikras žemaitis. Žmona, tiesa, – aukštaitė, bet ne rokiškietė. Ir štai jau beveik pusšimtis metų esame čia.

– Ar sudėtinga gyventi dviem medikams po vienu stogu? Ar namuose pavyksta atsiriboti nuo darbo problemų, pacientų ligų?
– Atsiriboti nepavyksta. Visas darbo problemas, pacientų ligas „parsinešam“ į namus. Apie tai daug su žmona kalbamės, esame vienas kitam patarėjai, konsultantai. Nėra blogai, kai gali namuose prie vieno stalo padiskutuoti ir pasitarti su artimu žmogumi, kuris yra ir tavo kolega. Tai kaip tik privalumas. Ir pavaduoti vienas kitą galime. Pavyzdžiui, ligoninėje tekdavo budėti. Mano žmona tai sunkiai ištverdavo, tos ekstremalios situacijos jai buvo sunkiai pakeliamos, tad aš budėdavau už ją, o ji tuo metu mūsų sūnų prižiūrėdavo.
Žinot, man net gaila kitų gydytojų, kurie neturi tokios galimybės. Dirba vieni – nei su kuo pasitarti, nei kam išsikalbėti. Likę vieni patys sau su sunkia gydytojo atsakomybe, su baime suklysti.

– Tai kas, jūsų nuomone, gydytojo darbe yra sunkiausia? Atsakomybė?
– Man – gydytojo atsakomybė prieš pacientus. Nesame visagaliai, galime ir suklysti, gali ir tyrimai ligos nerodyti, o matai, žinai, kad pacientas laukia stebuklo. Tai tikrai labai sunki našta, labai slegia psichologiškai, kaip ir pareiga pacientui pranešti baisią diagnozę.

– Bet ar pavyksta nuo to atsiriboti?
– Sunkiai. Sakyčiau, nepavyksta. Dar ir dabar prisimenu atvejį, kai turbūt prieš 40 metų mirė jaunas, gal 20-metis, vaikinas. Buvau pasiguldęs jį į ligoninę, atvyko konsultantų iš Panevėžio, o problema nebuvo neišgydoma, bet liga įgavo žaibišką formą ir vaikinukas mirė. Dar ir dabar negaliu to pamiršti.

– Bet juk gydytojai negali numatyti kiekvieno organizmo individualios reakcijos į ligą? Vieni, žiūrėk, pagyja nuo, atrodo, neišgydomų ligų, kiti miršta nuo gripo komplikacijų. Ar visa tai priklauso tik nuo gydymo, gydytojo kompetencijos?
– Žinot, yra toks senas posakis, priskiriamas Hipokratui, – natura sanat, medicus curat – gamta gydo, gydytojas slaugo, stebi, padeda.

– Vis dėlto pasirinkote mediko kelią nepabūdęs šios atsakomybės. Kodėl?
– Įstoti studijuoti mediciną buvo labai sunku, man sakė: „Nebandyk, vis tiek nepavyks.“ O aš – atkaklus, užsispyręs žemaitis – pasielgiau priešingai. Ėmiau ir įstojau. Tiesa, ne iš pirmo karto. Pirmą kartą stojau į Vilniaus universitetą. Egzaminus išlaikiau puikiai, penketukais, kurie tais laikais buvo aukščiausias įvertinimas. Tačiau mano artimieji buvo politiniai kaliniai, teisti, dalis ištremtų. Turėjau naivumo nenutylėti šio fakto – pasakiau apie tai mandatinei komisijai. Taip prie mano pavardės atsirado „paukščiukas“, man buvo grąžinti dokumentai nepaaiškinant priežasties, kodėl nebuvau priimtas. Kitais metais stojau į tuometinį Kauno medicinos institutą, vėl egzaminus išlaikiau puikiai, bet apie artimųjų teistumą nutylėjau. Ir… buvau priimtas. Nors mano mama labai norėjo, kad tapčiau miškininku, pasukčiau senelio eigulio pėdomis.

– Tikrai žemaitiškas būdas. O kaip tokiam tikram žemaičiui sekėsi pritapti Aukštaitijoje?
– Mano žmona aukštaitė, todėl nebuvo sunku, nusigludinau.

– O dar prisimenate savo darbo pradžią? Kokia ji buvo? Ar tokia, kokią įsivaizdavote?
– Neturėjau iliuzijų, kad bus lengva, ypač tik pradėjusiam dirbti, dar „žaliam“ gydytojui. Pradžia buvo panašiai tokia, kokią ir įsivaizdavau. Rokiškyje dirbo nedaug gydytojų. Ligoninėje tik mes su žmona buvome terapeutai, dar konsultavo skyriaus pavaduotojas, vienas terapeutas dirbo poliklinikoje. Taigi man ir žmonai teko pagrindinis krūvis. Dirbome labai daug. Pirmą darbo ligoninėje dieną man buvo pasakyta, kad turėsiu budėti, o tikrą krikštą patyriau, kai pirmasis atvežtas ligonis buvo ištiktas diabetinės komos. Atgaivinau…

– Ar ilgai dirbote ligoninėje?
– Ilgokai. Buvo laikas, kai dirbau ir ligoninėje, ir poliklinikoje, ėjau skyriaus vedėjo pareigas, bet mane bandė užverbuoti KGB informatoriumi, o aš atsisakiau ir man buvo tiesiai pasakyta, kad skyriaus vedėju nebedirbsiu. „Nedirbsiu, tai nedirbsiu, bet „judošium“ nebūsiu“, – atsakiau. Daugiau jokių vadovaujamų pareigų negavau…

– Bet dabar turbūt nesigailite? Juk sunku būtų gyventi neramia sąžine.
– Tikrai nesigailiu.

– Rokiškio poliklinikoje, dabar pervadintoje į PASPC, dirbate nuo pat pradžių?
– Taip, nuo pirmosios dienos.

– O kur jums buvo lengviau – ligoninėje ar poliklinikoje?
– Ligoninėje dirbti yra kur kas įdomiau, o poliklinikoje man sunkiau. Čia mes pacientui tegalime skirti keletą minučių ir per tą trumpą laiką privalome nuspręsti, kas jam yra, kokius tyrimus skirti. Po tų kelių minučių pokalbio pacientą išleidi, o ką išleidai, visiškai tiksliai nežinai. Rizika gydytojui suklysti yra kur kas didesnė poliklinikoje, todėl ir sunkiau. Tuo tarpu ligoninėje kitaip: pacientą pasiguldai į palatą, turi daugiau laiko išsamiems tyrimams, gali pasikonsultuoti su kolegomis, gali pacientą stebėti, analizuoti. Ir lengviau, ir įdomiau gydytojui.
Juo labiau kad dabar medicinos galimybės kur kas didesnės nei anksčiau, nepalyginsi, bet prieinamumas prie tų galimybių ne visiems vienodas. Naujausios technologijos brangios, o ne visi Lietuvos piliečiai – prezidentai, ne visi – pinigų maišai.

– O kas tokiems žmonėms lieka? Juk dauguma mūsų ir patenkame į šią „ne prezidentų“ ir „ne pinigų maišų“ kategoriją. Nejaugi mes negalime pasinaudoti šiuolaikinės medicinos pasiekimais?
– Galime, bet sunkokai. Dabartinėje sistemoje pacientas siuntinėjamas nuo vieno pas kitą – kaip kamuoliuką mėto iš rankų į rankas. Nors aš visada antitarybinis buvau ir nekenčiau anos valdžios, bet šiuo atžvilgiu žmogumi buvo daugiau rūpinamasi. Ligonį paguldydavome į ligoninę, kviesdavome konsultantus. Ne ligonis lakstydavo su visokiais siuntimais, o pas jį atvažiuodavo specialistai… O šeimos gydytojo institucija – grįžimas du šimtus metų atgal, į carinę Rusiją, kai dirbdavo vadinamieji „zemstvų“ gydytojai. Jie buvo viskas: ir chirurgai, ir terapeutai, ir ginekologai viename asmenyje. Kaip dabar šeimos gydytojas – viskas suverčiama jam, už viską atsakingas jis, o argi viską aprėpsi?..

– Bet šeimos gydytojas pacientą gali siųsti pas specialistus?
– Čia ir yra problema. Mes galime ir siunčiame. O eilės kaip? Kada pacientas pateks pas specialistą?

– Argi pas šeimos gydytojus nėra eilių? Kadangi be šeimos gydytojo siuntimo pas jokį kitą gydytoją nepateksi, tai eilės čia turėtų būti didžiausios?
– Taip, eilės yra, pacientas stovi eilėse du kartus – pas šeimos gydytoją ir pas specialistą. Bet aš pasiekiau, kad pas mane eilių nebūtų. Mano principas aiškus. Jeigu pas tave yra prisiregistravę daugiau ligonių, tai ir dirbk tiek, kiek reikia – keturias, penkias ar devynias valandas – tiek, kad eilių nebūtų.

– Tai kokia išeitis?
– Aš už ankstesnę tvarką, kai poliklinikoje dirbo atitinkamų sričių specialistai, ir pacientas galėjo kreiptis tiesiogiai į juos. Kam jam dar eiti ir laukti eilėje pas šeimos gydytoją, jeigu jis turi problemų dėl akių ar yra prikurtęs? Anksčiau poliklinikoje turėjome ir visą aparatūrą, rentgeno aparatą, galėdavome iš karto vietoje peršviesti ligonį. Dabar nebeturime. Net karščiuojantį pacientą privalome siųsti į ligoninę persišviesti.

– Gal pastebite kurių nors ligų pagausėjimą?
– Labai padaugėjo susirgimų cukriniu diabetu. O tai susiję su gyvenimo būdu, tempu ir stresais, su mityba, nes valgome labai daug produktų su visokiais E. Tačiau šiais laikais kur kas geresnės diagnostikos galimybės, todėl ligas galima tiksliau ir anksčiau diagnozuoti. Tam yra visos sąlygos, sukurtos ir profilaktinės programos, bet žmonės neskuba jomis naudotis. Galvoju kodėl? Kodėl toks abejingumas savo sveikatai? Pavyzdžiui, šiandien nustačiau vieną vėžio atvejį. Moteris tikrinosi pagal profilaktinę programą, užtikome vėžį, bet ankstyvos stadijos, todėl pacientė gyvens. Labai tuo džiaugiuosi.

– Jūs turite didžiulę patirtį. Kaip manote, kokia vėžio priežastis – užterštumas ar streso pasekmė?
– Jeigu būtų aiškios priežastys, atsirastų ir būdų ligas įveikti. Nėra žinomos priežastys, o teorijų daug. Ir užterštumas, ir stresas, ir virusinė kilmė. Aišku tik tai, kad neaišku…

– Ar jūs pats rūpinatės savo sveikata? Juk sakoma, kad batsiuvys be batų. Gal ir gydytojams tai tinka?
– Gydytojų kasdienybė – nesibaigianti įtampa ir stresai. Ypač chirurgų. Tai silpnina imuninę sistemą, tuomet atsiveria keliai ir vėžiui, ir širdies ar kraujagyslių ligoms. O pasirūpinti savo sveikata vis nėra kada, todėl gydytojai sunkių ligų taip pat neišvengia.

– Kokie jūsų sveikatos principai?
– Viskas svarbu: ir mityba, ir fizinė kultūra, ir poilsis, ir darbas. Bet visur svarbiausias yra saikas.

– Gal turite kokių nors pomėgių?
– Sodas ir anūkai. Įsigijome sodybą su senu sodu, jį atnaujinome, atsodinome. Ta sodyba patraukė mane tuo, kad yra apsupta didelių medžių: liepų, beržų, ąžuolų. Matyt, niekur nedingo senelio eigulio genai. Labai mėgstu vaikščioti po mišką, klausausi, kaip medžiai ošia, girdžiu jų muziką. Pernai buvau Gaulėje prie Tauragės, kur dar mokydamasis mokykloje su bendraklasiais sodinau ąžuoliukus. Radau dabar išaugusį mano sodintą tikrą gražuolį ąžuolą, prisiglaudžiau – jausmas nepakartojamas.

Užs. 1085

1 iš 2