Vedėjas Valius Kazlauskas ir edukatorė, ekskursijų vadovė Dijana Meškauskienė juokiasi, kad reikia būti „priplaukusiems“ gerąja prasme ir atiduoti „dūšią“. Pradėtas nuo trijų tūkstančių privačios kolekcijos eksponatų, šiandien muziejus jų turi apie trylika tūkstančių, o jų apžiūrėti važiuoja jaunimas, politikai, istorikai, svečiai iš Latvijos, Lenkijos, Estijos, Vokietijos, JAV, Ukrainos ar Izraelio. „Jaunučiai, šeimų nesukūrę partizanai dienoraščiuose rašo – jiems svarbu, kad neužmirštų. Mes tai ir darome. Viską, kad kovotojų už laisvę atminimas būtų puoselėjamas, niekada neišbluktų“, – sako pašnekovai. Jie primena pačią svarbiausią šaknį – muziejaus nebūtų be pirmojo jo vedėjo, šviesaus atminimo partizano, Rokiškio krašto garbės piliečio Andriaus Dručkaus (1928–2018). Rokiškis ilgai ėjo link jo, kaip garbės piliečio vardo. Tačiau ne tik Rokiškiui, bet visai Lietuvai jis atidavė tai, kam buvo paaukojęs gyvenimą. Ilgus okupacijos metus rinktą ir tyliai išsaugotą asmeninę kolekciją – unikalius, vienetinius, baisiuose istorijos puslapiuose nepamestus daiktus, nuotraukas, dienoraščius, dokumentus.
Po paskaitos nutilo, paskui – pradėjo ploti
Švęsdami dvidešimt penktąjį gimtadienį Obelių muziejininkai atsisako oficialumų. „Savo draugus ir rėmėjus, visuomenininkus ir akademinę bendruomenę šiandien vidurdienį kviečia į Obelių bendruomenės centrą – „žaliąją“, nes muziejuje visi tikriausiai netilps. Norime gražaus, šilto renginio. Jie mums labai svarbūs, nes be jų nebūtų mūsų“, – sako D. Meškauskienė. Koncertuos Naujosios Vilnios kultūros centro tautinės muzikos kapelija, o istorinę dalį „apipavidalins“ Salų teatro aktoriai.
O save istorijos saugotojai vadina „einančiais į žmones, į jaunimą“. Edukacijos, anot D. Meškauskienės, vyksta ne tik muziejuj. „Pavyzdžiui, šią savaitę Pandėlyje – gimnazijoje, Kavoliškyje – profesinio mokymo centre, J. Tumo-Vaižganto gimnazijoje edukacijas vedė kraštietis visuomenininkas, kraštotyros tyrinėtojas Povilas Stumbrys. Jis pasakojo mokiniams apie Notigalės partizanus, kurie, nukankinti Pandėlyje, buvo sumesti į šulinius. O mokinukai – tų partizanų amžiaus. Po paskaitos iš pradžių tylėjo, paskui pradėjo ploti. Vėliau jau ėjo ir klausinėjo, o viena mergaitė net atsinešė savo šeimos relikviją, prosenelės užrašus“, – pasakojo D. Meškauskienė.
V. Kazlauskas prisiminė, kad Kavoliškyje iš Pasvalio atvažiavęs mokinys pagal pavardę net sugebėjo atsekti savo giminaitį, žuvusį Notigalės pelkėje. Tai, istoriko žodžiais, leidžia suvokti ir pamatyti, kokia Lietuva maža, kokie mes vieni kitiems svarbūs.
„O juk galėtume sėdėti ir laukti, kol pas mus ateis, bet mes nelaukiam, nes mūsų vizija – tapti bendruomenės dalimi, mūsų džiaugsmas – suteikti kitiems džiaugsmą, suvokti, kas esame reikalingi ir, nesiekiant pelno, ugdyti patriotiškumą. Ypač tai svarbu šiandien. Todėl ir dviračių žygius „Golgotos keliu“ rengiam. Ne po vieną rajoną. Darbo daug, bet žmonės nori. Visas mokyklas kasmet kviečiam ir į Plunksnočius, prie bunkerio, kur sušaudyta partizanė Diana Glemžatė ir partizanų būrio vyrai. Ten vyko net inscenizuota priesaika su Salų teatro aktoriais. O dar ekspedicijos, kasinėjimai, partizanų paieškos buvusiame dvare prie Pandėlio. Daug iniciatyvų ir bendro darbo rezultatų. Kad ir prieš metus partizanams pastatytas paminklas Čedasuose. Viskas iš bendrystės“, – pasakoja Dijana ir Valius.
Išsamiau skaitykite šeštadienio „Gimtajame…“
