Luknė NARKEVIČIŪTĖ
– Papasakokite apie save ir kaip atsidūrėte mokykloje?
– Esu rokiškėnė, dviejų mergaičių mama. Mokiausi Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje „Romuvos“ padalinyje. Baigusi mokyklą pasirinkau kosmetologės mokslus kolegijoje, Šiauliuose. Baigusi kolegiją grįžau į Rokiškį ir radau darbą grožio salone. Čia dirbau ketverius metus, tačiau norėjosi kažko kito, kitokio, tad įsidarbinau vaistinėje ir ten darbavausi septynerius metus. Visgi atrodė, kad koleginio išsilavinimo man yra per mažai, norėjau baigti universitetą. Įstojau į Klaipėdos universiteto visuomenės sveikatos sutrumpintas studijas ir sėkmingai studijuoju.
Atsitiktinai internete pamačiau skelbimą, kad mokykla ieško visuomenės sveikatos specialisto – įsidarbinau jūsų progimnazijoje.
– Kodėl grįžote į Rokiškį, ar nesinorėjo likti dideliame mieste?
– Šiauliai nebuvo man labai mielas miestas. Dideliame mieste daug chaoso, Rokiškyje ramiau, žmonės šiltesni, visi draugiški. Lengviau auginti vaikus, kai artimieji gyvena čia pat. Be to, sukūriau šeimą, mano vyras – rokiškėnas ūkininkas, o jo dirbamų žemių juk neperkelsi.
– Kaip, Jūsų nuomone, pasikeitė mokyklos gyvenimas ir mokiniai, palyginti su tuo metu, kai mokinė buvote Jūs pati?
– Daug kas pasikeitė. Kartais tenka vesti gyvenimo įgūdžių pamokas, mokiniai drąsesni, nesusikaustę, bet po vieną vis dar nėra tokie drąsūs kaip būryje, tarp bendraamžių. Darbo pradžioje buvo kiek baisu kalbėti viešai, tačiau viskas pavyko, mokykloje atmosfera gera, personalas draugiškas ir vaikai nuoširdūs. Neretai užtenka atvirai pasikalbėti akis į akį, ir mokinys „pasveiksta“. Kartais tėvai pristinga laiko atviram pokalbiui…
