PROJEKTAS teATRAS….
Praėjusią savaitę N. Sinkevičiūtė vedė ritmikos seminarą Rokiškio kultūros centre. Jam pasibaigus kompozitorę apspito vokalinių kolektyvų vadovai su prašymais pasidalyti naujais kūriniais chorams ar vokaliniams ansambliams. N. Sinkevičiūtė maloniai pažadėjo kiek galėdama padėti formuojant repertuarą, tik į prašymą „ko nors lengvo“ kiek sutrikusi atsakė, jog „ko nors lengvo man neišeina. Vis tiek gaunasi 3–4 balsai“.
Kalbinama atvykti į Rokiškį dar kartą, kompozitorė ir pedagogė skaičiavo daugybę savo rudens darbų nuo išvykos su spektakliu į JAV iki koncertų ir spektaklių Lietuvoje (gruodį Panevėžio J. Miltinio teatre numatyta spektaklio, kurį režisuos V. Masalskis, o muziką kurs N. Sinkevičiūtė, premjera), bet griežto „ne“ nepasakė.
Po seminaro trumpam prisėdome su N. Sinkevičiūte pašnekėti.
– Jus į chorą atvedė tėtis?
– Mane tėtis į chorą pastatė penkerių metų. Neseniai pagalvojau, kad turbūt čia buvo lemtingas dalykas, nes paskui gyvenimas taip ir klostėsi: vyras chorvedys, visi draugai chorvedžiai.
– Dar sugebėjot ilgą laiką ir pati dainuoti chore.
– Tai yra labai gerai. Man tai savaime suprantama veikla. Ar chore, ar ne chore, bet tas chorinis principas yra visą laiką. Bičiulystė per dainavimą, per balsą. Balsas – tai žmogaus instrumentas, kurį tu nešiojiesi. Dažnai gaunu tokius klausimus, bet vis dar nerandu terminų atsakymams. Jau reikėtų tuos atsakymus susigalvoti. Manau, kad tai mano kraujyje yra. Kai aš tos chorinės muzikos nemažai rašau, paskui man atsirado proga padainuoti labai stipriame chore, Klaipėdos „Aukure“, tiesiog su džiaugsmu ten ėjau, nors nesu tokia balsinga kaip jie visi, neturiu tokių balso gebėjimų, bet man buvo labai naudinga pasitikrinti „ant savęs“ savo kūrinius. Šiam chorui specialiai rašiau atskiras dainas ir dešimt metų turėjau tokią laimę su jais dar ir pavažinėti visur. Tai buvo labai naudinga. O dabar vargšus studentus visą laiką į chorą statau.
– Kodėl būtent choras – buvimas balsu, muzikavimas balsu – jums yra artimiausias?
– Man artimiausias chorinis principas. Chorinis principas – kolektyvinis klausymasis kitų balsų, prisiderinimas. Lygiai tas pats yra orkestre. Visą laiką galvojau: kaip norėčiau groti orkestre kokiu nors instrumentu. To nepadariau, nes darau kitus dalykus. Nemėgstu ką nors daryti solo. Neįdomu, nes ten esu tik aš. O man įdomi „chemija“, maišymasis su kitais, bendrystės jausmas. Choras yra pagrindinis kolektyvas, kuriame galima šito pasiekti. Ir jis yra labai natūralus. Kiekvienas žmogus savyje nešiojasi balsą – tai jo instrumentas. Tas dalykas mus ir su Masalskiu suvedė. Mus palaiko tas panašumas – jis irgi mėgsta kolektyvinį darbą, tai, ką duoda kolektyvas. Silpnesnis, būdamas kolektyve, nesijaučia silpnesniu, nes jis atlieka tam tikrą funkciją. Kartais taip viskas apsiverčia aukštyn kojom… Tas, kuris atėjo labai gerai pasiruošęs, iš stiprių mokyklų – kartais prigęsta. O tie, kurie nori padaryti, pajunta tą grožį ir tobulėja. Tam, kad pasiektum muzikos harmoniją, reikia ne vieno balso. Harmonija, grožis pasidaro iš daugybės balsų.
– Labai daug Jūsų dainų skambėjo moksleivių, studentų, didžiosiose dainų šventėse. Poroje pastarųjų Dainų švenčių buvote Teatro dienos kompozitorė ir viena vadovių. Su teatru pradėjote daugiau bendrauti dirbdama su Valentinu Masalskiu?
– Iš tikrųjų tik tada ir pradėjau. Iki tol nebuvo jokių ryšių.
– Tai buvo Vilniaus kolegijoje?
– Taip. 2008 metai. Masalskis surinko kursą ir jam reikėjo pagalbos. Kursas lyg ir vadinosi „Pramoginis scenos menas“. Toks visiškai nieko nesakantis, esmės neatitinkantis pavadinimas. Jie nebuvo ruošiami ir kaip muzikinio teatro aktoriai, bet labiau kaip aktoriai su stipresniu muzikiniu išsilavinimu. Programa buvo lyg ruošiant miuziklo aktorius, kurie gali šokti, dainuoti, groti, vaidinti. Taip nuo 2008 metų ir grojam duetu.
– Dėstot scenos ritmiką ir vokalą?
– Tie dalykai vadinasi sceninė ritmika ir aktorinis dainavimas bei aktorinis muzikavimas. Pastarieji – tik V. Masalskio studentams, bet dar dėstau visiems pirmakursiams aktoriams ir režisieriams sceninę ritmiką vienerius metus.
– Kuo dainuojantis aktorius skiriasi nuo dainininko?
– Dainuojantis aktorius yra kažkas nuostabaus. Aktorinis dainavimas yra daug platesnis dalykas. Daug platesnis veiksmų laukas. Neretai jiems būna pasakoma, kad neturi balso diapazono. Bet jie turi taip padaryti, kad visi patikėtų, jog jie dainuoja. Vyrai dainuoja sopranu – jie ir mokosi dainuoti įvairiais diapazonais. Kitas dalykas, kad aktoriai labai gerai jaučia sceną, jie nėra suvaržyti. Sceninė kultūra jų lengvesnė negu dainininkų, jie nepervaidina, viskas jiems išeina daug organiškiau. Dar aktoriai turi mokėti dainuoti visais stiliais, žinoti tų stilių pagrindus, kodėl dainuojama vienaip arba kitaip. Kai visa tai žino, gali organiškai suvaidinti. Su aktoriais labai įdomu atradinėti tuos dalykus. Daug įdomiau negu su dainininkais. Aš pati nei balso turiu, nei kvalifikacijos mokyti dainavimo – aš tik kompozitorė.
– Kartais Jūs darbą su aktoriais perkeliate ir į darbą su profesionaliais muzikantais. Pavyzdžiui, „Kryžkelės apeigose“ labai gražiai Klaipėdos kamerinį orkestrą nuavėt, susodinot basomis ir jie gražiai kojomis muša ritmą, leidžia garsus burna, muzikuoja visu kūnu. Jūs pati mokotės iš teatro?
– Taip. Iš tikrųjų mokausi iš Masalskio. Būnu pas jį vaidybos paskaitose kiek tik įmanoma. Mokausi iš jo tų dalykų, jis iš manęs kai kurių muzikinių dalykų. Darbas su aktoriais man yra tikrai gera mokykla. Patinka, kad visą laiką turi kurti, nes neateini ir neužmauni tos medžiagos ant figūrų, kurios stovi šachmatų lentoje ir jomis gali laisvai manipuliuoti. Imi 50 procentų to, ką atsinešė tas žmogus ir kitą pusę pridedi savo – tai, ką jam nori duoti. Tokia mišria metodika jį augini. Kiekvieną kartą reikia galvoti, kaip prie jo prieiti, kaip jį užauginti, kaip jį išlaisvinti – kad pats patikėtų, jog gali dainuoti, gali groti, kad jis viską gali. Taip, aktorius gali viską.
– Pradėjot su aktoriais dirbti jau turėdama ritminės piramidės metodiką?
– Taip. Prieš tai truputėlį dirbau „Yamaha“ muzikos mokykloje – dėsčiau solfedį, ritmiką. Ta mokykla taip pat buvo man labai naudinga. Kažkada buvau pasakiusi sau, jog su netikrais instrumentais tikrai niekados nedirbsiu. Buvau tada tokia labai akademinė ir už tai mane turbūt Dievulis nubaudė – devynerius metus dirbau su sintezatoriais ir tokiomis klavinovomis (skaitmeniniais pianinais). Ten irgi buvo labai gerų dalykų – teko išmokti dirbti su žmonėmis, kurie yra neprofesionalai, galvoti, kaip iš jų ką nors išgauti. Pradėjusi nuo ritminių dalykų susirinkau šiokį tokį repertuarą. Paskui kolegijoje jau gilinau tuos dalykus. Labai daug davė Sigitas Giedraitis, kuris mane pasikvietė į kolegiją ir kuris sukūrė tą specialybę. Jis mane kvietė dėstyti ritmiką, bet aš sakiau, kad esu labai neritmiška, nelįsk prie manęs. Bet jis prikalbėjo ir atsitiko taip, kaip atsitiko.
– Labai kruopščiai renkatės tekstus savo dainoms.
– Tekstų atžvilgiu esu labai bjauri. Pradėjau nuo dainų vaikų chorams. Man atrodo, kad tokiose dainose kiekvienas elementas, kiekvienas žodis yra edukacija. Užtat jiems turi būti atrinkti patys geriausi dalykai. Taip ir prasidėjo nuo tekstų, kurie, mano manymu, yra profesionaliausi, kuriuos galima pritaikyti. Buvau labai susižavėjusi Leonardo Gutausko poezija. Jo eilėdara labai panaši į lietuvių liaudies dainų tekstus. Stengiausi atsirinkti. Kai man pačiai reikėjo prirašyti keturias eilutes „Bilda bildukas bilda/ ir pabildėjęs dainuoja“, plakiau save baisiausiai, kaip aš, neprofesionalė, leidžiu sau daryti tokį dalyką. Bet paskui nusprendžiau, kad aš irgi esu liaudis, o tekste personažas iš liaudies kūrybos, tai truputėlį sau atleidau. Šiaip visą laiką stengiuosi remtis profesionaliais tekstais. Visai neseniai parašiau vėl L. Gutausko tekstu dvi daineles „Dainų dainelės“ rinkiniui. Šiuolaikiniams vaikams, kai mokėsi tas dainas, reikėjo versti vos ne kas antrą žodį. Tiek suprastėję mūsų kalbos ir žodyno reikalai. Parašiau vieną dainą ir Justino Marcinkevičiaus tekstu. Kadangi jį dabar užsipuolė barbarai, tai stengiuosi, kad tik dainuotų. Nemažai dainų esu parašiusi ir liaudies tekstais. Nebūtinai harmonizuotų ar aranžuotų dainų, bet paimu tekstą ir ant jo kuriu savo muziką. Tai irgi patikrintas ir labai geras variantas.
– Kokie Jūsų kūriniai yra šiemetinės Dainų šventės repertuare?
– „Žydi akmenys ir medžiai“ mišriam chorui (eilės Vlado Braziūno) ir mano aranžuota Vlado Švedo daina „Kalvelis“ vaikų chorui. Bus pora mano kūrinių ir Dainų šventės šokių dienoje.
Eligijaus Daugnoros nuotr.
