– Atsisakei Madeiros, kad atvažiuotum į plenerą Rokišky? Kodėl? Čia pas mus ir Liongino Šepkos parką apdarkė, ir Tavo drožinius atgal grąžino, bet Lampickas vėl čia ir dar su dainom?
– Rokiškis man, ko gero, visada liks brangus. Jau ne kartą sakiau, kad pirmoji Liongino Šepkos premija buvo tas krantas, nuo kurio įsibėgėjo mano kūryba. O Madeira? Dainuoju chore jau 15 metų, tad kasmet su kolektyvu išvažiuojam į kokį nors festivalį. Rudenį buvau folkloro festivalyje Meksikoje, o šiemet Madeira. Nelabai norėjau, o kai gavau kvietimą į plenerą, tad buvo aišku, kad vietoje Madeiros renkuosi Rokiškį. Džiugu, kad dar kažkas prisimena, ir esu reikalingas. Parkas padarkytas, bet tokia dabar politika ir geriau nesigilinti. Mažiau skauda. O kad drožinius grąžino, tai džiaugiuosi. Atsisakiau savo vaikų, o jie sugrįžo. Atsiprašiau. Dabar juos nuspalvinsiu, ir bus puiki parodinė kolekcija. O jei būč atsisakęs plenero dėl kažkokių nuoskaudų, nesusipratimų, tik save nuskriausčiau. Visada atsiras, kas mane pakeistų.
– Nuostabu matyt, kai Jūs drožiant kartu su tokiais jaunais mokiniais, Marijonui apskritai tik keturiolika, Artūras irgi labai jaunas. Ar tai reiškia, kad medžio skulptūra neišnyks? Kokios drožybos mados šiandien ir kokia jos ateities vizija?
– Medžio skulptūra neišnyks, bet ta tradicinė, atėjusi iš mūsų senolių, traukiasi, tyliai nyksta. Dabar viršų ima ta pjūklais išpjauta. Taip, ji gražiai žiūrisi, žmonėms patinka ir, ko gero, turi būti. O ta liaudiška, tradicinė, su filosofija, su verte bus reikalinga tik tiems, kam tai brangu. Šviesos matau vis mažiau, ypač kai iš kelių jaunų dailininkų susilaukiau tokio keisto komplimento – „būtum mūsiškis, jei nebūtum toks lietuviškas“. Bet mes jau tokie ir liksim. Tiek aš, tiek mano kolegos Adis, Rimas, Gintas, Artūras, Eduardas ir kt.
– Dalyvausi, sakei, Liongino Šepkos parodoj? Pradžia rugsėjo 6-ąją. Ar ta paroda šiandien dar yra svarbi, tokia, kaip būdavo prieš dešimt metų?
– Prikalbino sudalyvauti. Bet sutikau tik kaip parodos svečias, ne konkurse. Kūryboje dar nesijaučiu užgesęs, norisi dalintis, bet susitariau su savimi, kad kai kurias ambicijas reikia užgesinti. Bus džiugu, kad parodoje kažkas pasakys gerą žodį, pasidžiaugs, nes mano drožinukai tikrai šiek tiek kitokie. Nesinori, kad užgestų ta paroda, bet tokių, kokios buvo anksčiau, jau nebus.
– Ką norėtum pasakyt valdininkams ir visokioms komisijoms, kurie finansuoja, nefinansuoja ar savo parašais ir balsavimais lemia – šitai tradicijai gyvuoti verta, o gal numarinkim, kam čia to reikia?
– Valdininkams buvo galima pasakyti prieš kokius dešimt, penkiolika metų… Dabar jau vargu. Nenoriu net ta tema kalbėt. Žinoma, yra išimčių. Aš dar vis maloniame šoke, kai į mano jubiliejinę parodą Alytuje atvažiavo Pakruojo meras Saulius Margis su delegacija ir dar penktadienį. Iš Alytaus valdžios – niekas. Atseit, nepranešiau. Aš tikrai negaliu skųstis dėl stipendijų kūrybai. Kiek prašiau, tiek gavau. Bet kalbant apie visokius plenerus, projektus, gražias iniciatyvas, kurias yra teikę bendruomenės, tautodailininkų sąjungos, muziejai, ten taip – liūdnuma. Ypač kai tokie reikalavimai: inovatyvumas, sklaida ir panašūs. Tikrai, mano parodos, kokio nors plenero pažiūrėt nesusirinks tūkstančiai. Bet bus gerai. Viskas pamažu užges, o kažkada vėl sužydės.
–Inovatyvumas, sklaida drožiant angelus, paukštelius pagal Šepką arba šventuosius. Kaip galima būtų įsivaizduot čia kažkokias inovacijas? Angelą be sparnų, su telefonu ar ausinėm? Ironiškai klausiu, bet vis tiek…
-Tas inotyvumas gal ne tiek drožybai, kiek bendram kažkokiam projektui. Kai sakė, jog esu lietuviškas, man parodė kažkokius Europos meistrų drožinius. Bet žiūrėdamas į juos nepasakysi, ar meistras vengras, vokietis, čekas, ar dar kas. Padaryčiau aš kažką panašaus. Meistrystės amato užtektų, bet likčiau toks be veido. Tik vardas. O po kokias pievas, girias jis klaidžioja, būtų neaišku. O dabar tie lietuviški ženklai, atributai mano kūryboje ir neša pirmyn. Daugiau besižavinčių nei priekaištaujančių. Bet man susidaro toks jausmas, kad norima ištrinti mūsų lietuviškumą. Tautodailėje, saviveiklos kolektyvuose. Kažkam ir Dainų šventė neparanki. Šiemet pirmą kartą sudainavau Dainų šventės ansamblių vakare. Norėjau pasitikrinti, ar tikrai ta šventė tokia, kaip ansambliečiai kalba. Taip, ten Lietuva. O baigiant apie drožybą, tą lietuvišką, jei nebus jai palaikymo iš, sakykime, valdžios, nežinau. Zita Kelmickaitė nešė tą šviesos vėliavą. Kažkas turi įvardyti, kas toje drožyboje – vertybė, kas ne. Menotyrininkai tyli. Dainų šventės paroda irgi daug kam iš meistrų paliko nemalonų įspūdį. Turėjo surinkti geriausius meistrų kūrinius. Kad ir per tuos šimtą metų. O pradedantieji galėjo palaukti. Skaudu, kai šalia gražaus Šv. Jurgio stovi kiškis su morka. Tikrai galima viską drožt, ir aš esu kažkada išdrožęs, ko šiandien nedaryčiau. Bet ateina laikas, kai turi atsirinkti ir žinot savo vietą.
-Jūs su Adolfu kiek metų draugaujat ir ar pavydit vienas kitam laimėjimų ir visokių titulų, kurių abu gal nebesuskaičiuojat? Ginčijatės, kai dirbat. Pavyzdžiui, kai reikėjo sugalvot, ką išdrožt Rokiškiui?
-Kalbant apie Adolfą, tai kažkada yra klausę, kaip čia jūs sutariate, turėtume būt konkurentai. Čia silpnų toks požiūris. Jis dar 1997 metais, kai susipažinom pasakė man: šalia plenerų ir užsakymų turi būti dar ir kūryba dūšiai. Taip ir gyvenu. Apie titulus mes nekalbam. Yra toks įdomus dalykas, kad kiek tų apdovanojimų, žinomumo ar garbės beturėtume, turime drožt. Dieną dienon. Ir ieškot kažko naujo, kažko įdomaus. Abu esame įdomūs, jis vienaip, aš kitaip. Va ir čia plenere buvome trys „Aukso vainiko“ laureatai. Bet niekam tai neįdomu, parodykit ką drožiat. Ir dirbom po 12 valandų. Beje, kad su Artūru sukūrėme „Dainą Rokiškiui“, esu dėkingas Adžiui (Saulius taip vadina Adolfą – aut. past). Vos atvažiavęs pasakė: „tik nedrožk angeliuko“. Ir taip keletą kartų. Padaryk Vaidilą, dainių su kanklytėmis. Sėdintį.
-Artūras Janickas – jauniausias „Auksinio vainiko“ laimėtojas, Tavo mokinys. Kaip atpažįsti „savus“ žmones darbe ir ne darbe?
-Artūras mokėsi pas mane ir labai greit atrado save. Mano nuopelnas tas, kad nesugadinau jo. Ir kaip jis sakė – „buvau jam tas kelias, kuriuo reikia eit“. Mano kūrybos pradžia buvo tikrai sunki. Nebuvo į ką atsiremti. Tad jei galiu kažkam padėti, mielai. Bet daugumai patinka patiems kapstytis. Atseit, ką man čia patarinės, pamokins. Ir tai jų bėda. Pasidžiaugėm Eduardo Tito kūriniais, atvežtais Šepkos parodai. Įdomūs. Dar ir paskambinau jam. Žinau, kad jam mūsų nuomonė svarbi. O apie savus ir ne savus net nežinau ką pasakyti. Nesunku atsirinkti, kuris dirba ar kalba nuoširdžiai. Laukėme, kad rokiškėnai drožėjai aplankys, pabendrausime. Skambinau, bet nesusimatėm. Taip, laiko visiems labai trūksta. Bet norom nenorom peršasi kitos mintys…
