Reda Milaknienė. GR archyvo nuotr.

Kaip gerai, kad redakcijoje nespraudžia į rėmus – nerašyk šito ar ano, šita įžanga pernelyg jausminga, kaži ar čia ne per daug atvirai, turėtų būti kažkoks standartas, kažkoks vienas visiems pritaikytas kurpalis, nepatogi pakaba nenukrypstant nuo S, M ir L. Nereikia kažkokių rašytinių sutikimų, teisinių apsaugų, kodų, kuriais dabar Lietuvoje pridengiami net moksleivių olimpiadų laimėtojai, šimtukininkai, Rokiškyje – žmonės, kurie pretenduoja būti apdovanoti. Ne recidyvistai, o šviesuliai, pretendentai į miestelio „oskarus“. Verti dėmesio ir be valdiško palaiminimo.

Tik be rėmų gali peržengti ribas, paklausti, pasiduoti nuojautai ir nekalant savęs prie kryžiaus, kad padarei ne iki galo, atiduoti tekstą skaitytojams. Iš patirties žinau, jei rašyti įdomu, jei herojus keistas, šiek tiek beprotis, sunkus, pamišęs dėl savo darbo, savo gamtos, savo hobio, savo paveikslo, savo vargonų, orkestro, skaityti bus irgi. Kažkiek perfrazuojant – jei rašyti sunku, skaityti bus lengva. Tas rašymo sunkumas įvairus būna. Pavyzdžiui, Šepkos premijos laimėtojas, subtilaus Janinos Lapinskaitės filmo herojus Venecijus Jočys, amžiną jam atilsį, prieš pratardamas žodį, paslaptingai šypsodamasis tylėdavo maždaug dvi valandas…

Ne taip seniai kolega Eligijus atėjo iš bažnyčios, viduje „nešinas“ būsimu tekstu apie vargonininką Justiną Šapolą. „Kaip bus gerai“, – švytėjo įkvėptas vargonininkavimo subtilybių, prisimerkęs kaip katinas, dar likęs ten kažkur, tikrame pokalbyje. Užmiršom net, kad turim eit į paskaitą apie dezinformaciją. Visai negalvodamas, ar interviu sulauks šimtų „laikinimų“. Tai nebuvo svarbu, nes jautrūs ir trapūs pašnekovai, atiduodantys laikraščiui į rankas savo virpesius ir istorijas – turtas ne tik skaitantiems, bet ir rašančiam, tuo tekstu lyg oru kvėpuojančiam. Tegu ir dieną. Ta diena ilgam pasilieka. Padeda atrasti raktus į kitus mūsų puslapių portretus.

Realybę, kokia ji iš tikrųjų, galima atskleisti per žmones, kurie nebijo pasivaikščioti po nepažįstamas pievas, nukrypti nuo temos, nebijo kvailų žodžių, keiksmažodžių ar vulgarybių, nežiūri į pasaulį per rožinius akinius, nėra apsigaubę saulėtu pozityvumu – kad ir kokia nesąmonė, kad ir akivaizdus priešrinkiminis „smegenų plovimas“ – vis tiek stokim, plokim ir džiaukimės. Dėl baimės, aukso vidurio, dėl šventos ramybės, kad tik įtiktume. Taip liaupsinama valdžia vietoj deklaruojamos tarnystės praranda realybės jausmą. Užliūliuota plojimų, kurie visai ne plojimai ir joks pritarimas.

O šis mėnuo Rokiškyje vis dar yra Šepkos. Kažkada kontroliuoto, cenzūruoto, nusodinto, naikinto, nevertinto, specialiai ignoruoto kvailių ar aukščiau sėdinčių. Vis atsinaujinančių. Prieš rinkimus ypatingai užplūstančių miestelių šventes, besibraunančių ant visų scenų, į pagrindinius vaidmenis, net jei ir nėra skaitę pjesės. Jiems nėra apribojimų, nėra jokios apsaugos, jokių kodų  Jų pilni mūsų paštai, gatvės, feisbukai.

Šepka atrodo iščiupinėta iki kaulų tema. Aprašyta iki paskutinio jo laiško, paskutinio išdrožto paukštelio. Bet vis tiek joje bus mistika, stiprybė, kalno viršūnė. Tik drožėjai sako, kad parodų, kokios būdavo Rokiškyje anksčiau, nebeverta tikėtis, laikai pasikeitė. Bet vaikštant po šiųmetinę, verčiančią pritūpt nuo gausos, norisi vilties, kad šita magija bus išsaugota bėgančiame ir dūžtančiame pasaulyje. Nes tai nėra eilinis srautas. Tai nebuitinis pasaulis virš pinigų ir rutinos. Ką sunku sudėlioti į sakinius, į ką žiūrint nederėtų joks fonas, išskirtiniai pasiūlymai, nuolaidos ir selfiai. Nueikit į dvarą, pažiūrėkit. Dar veiks iki spalio pabaigos. Nežinia, kiek laiko pasakojimams apie kiekvieną ten stovintį šventąjį, paukštį ar kitą medinę gyvybę turi Giedrė Spundzevičienė, bet jos klausant apie šį konkursą, pats nejauti, kaip keitiesi ir įsimyli medį.

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: