Kodėl išvažiuojate? Ko ir bepaklausi tokiu atveju… Grįžtate į karą. Stasas sakė, jog čia, Rokiškyje, jis pateko į aplinką, kokios tik ir begali norėti žmogus – čia ramu.
Taip, Stasas nenorėjo grįžti į Ukrainą, bet jis nepilnametis, jam – 17. Vienas likti negali.
Jūs nesate pabėgėlė. Ar jau seniai Lietuvoje, Rokiškyje?
Atvažiavau čia dirbti vasarą. Rokiškyje pragyvenau penkis mėnesius.
Kokia jūsų specialybė, kuo dirbote Kijeve?
Esu baigusi farmakologiją, bet daug teko dirbti ir ne pagal specialybę. Penkerius metus technologe dirbau Budapešto įmonėje, gaminančioje labai aukštos kokybės produktus, reikalingus ligonių pooperacinei priežiūrai. Grįžau į Kijevą. Prasidėjo karas. Rasti darbą pasidarė nepaprastai sunku. Įsidarbinau vienos įmonės sandėlyje. Darbas nebuvo sunkus, bet tapo labai sudėtingas gyvenimas: žmones kamuoja nežmoniškas nuovargis dėl atimtos galimybės miegoti naktį. Rusai, kaip tarakonai, išlenda sutemus. Prasideda bombardavimas. Kijeve jis niekada nebuvo nutrūkęs. Nežinau, kodėl čia manoma, kad rusai kurį laiką buvo palikę Kijevą ramybėje. Visus tuos ketverius metus čia krito ir krenta bombos. Tai daroma be jokios nuostatos. Jų tikslas – sunaikinti ukrainiečius. Praėjęs pavasaris buvo ypač sunkus: turėjau kažko imtis, kad bent kiek įveikčiau nebežmonišką nuovargį. Apsisprendžiau išvažiuoti.
Kodėl rinkotės Lietuvą?
Planavau vykti į Lenkiją, bet įdarbinimo firma man patarė važiuoti į Lietuvą: šalis, sakė, rami, žmonės geri. Atvažiavau rugpjūčio mėnesį. Įdarbinta buvau daržovių rūšiavimo sandėlyje: perrinkdavome svogūnus, petražoles, krapus…
Rokiškyje?
Rokiškio rajone. Dirbome pas ūkininką. Rudeniop jis mūsų atsisakė – grįžome į firmą ieškoti darbo. Įdarbino mus Marijampolės lašišų perdirbimo įmonėje. Didžioji dalis čia dirbančiųjų – filipiniečiai. Kita dalis – ukrainiečiai ir vietiniai. Dirbau labai sunkiai: iš šaldytuvo atsistumdavau kelių šimtų kilogramų paletę su lašiša, turėdavau ją iškrauti į dėžes, tada po vieną guldydavau ant stalo, valydavau, elektriniu peiliu nuimdavau odą. Visa sukaitusi vėl bėgdavau į šaldytuvą atsistumti paletės. Prisipažinsiu, man buvo nepaprastai sunku. Čia dirbau tik dvi savaites. Vėl grįžau darbintis iš naujo. Ilgai nerado man darbo, pagaliau vėl atvežė į Rokiškį. Dirbau mėsos perdirbimo įmonėje. Niekur nebekeliavau: čia dirbau penkis mėnesius.
Kartą teko kalbėti su viena ukrainiete. Ji pasakojo, kad įdarbinimo firma jums moka po 5 eurus už valandą. Žmonės dirba po 12–14 valandų. Ar gali taip būti? Legali vergovė?
Būtų gerai, jei sistema keistųsi. Vietiniai dirba pagal nustatytą normą. Savo padaro ir išeina namo. O mums skaičiuojamos darbo valandos.
Įdarbinimo firmai, matyt, taip naudingiau: nuo kiekvienos darbo valandos pasiima savo dalį.
Aš dirbau po 12 valandų dieną ir 9 valandas naktį; keturias dienas dirbi, keturios laisvos. Man patiko dirbti su rokiškėnais: žmonės čia geri – parodys, patars, padės. Niekas man niekada nepasakė: „Varyk iš čia!“
Kiek Rokiškyje gyvena ukrainiečių?
Net neįsivaizduoju. Žinau, kad yra apgyvendintų nuosavuose namuose.
Susitikdavote, bendraudavote?
Ne. Ukraina didelė. Žmonės apsigyvena bendruomenėmis iš tam tikrų vietovių, ir vieni kitiems netrukdome. Gatvėje susitikę, be abejo, pasisveikiname. Žinome, kad esame iš Ukrainos, bet tik tiek.
Ką labiausiai prisimenate iš ikikarinio laiko?
Savo pasivaikščiojimus su anūku Nikolajumi. Šalia mūsų namų yra nuostabi žaidimų aikštelė. Važiuodavome į parką. Dar man patikdavo filmuotis kine. Niekada nesu atlikusi pagrindinio vaidmens, bet ir bendrose scenose išgyveni ypatingą kino kūrimo nuotaiką. Dalyvavau ukrainietiško varianto „Vienas namuose“ pastatyme. Jame vaidino Volodymyras Zelenskis – jis atliko žemojo plėšiko vaidmenį. Niekada nepamiršiu jo neįtikėtinos charizmos: jis toks dėmesingas kitiems, jog ir pats tampa labai mielu draugu. Mes iš jo mokėmės būti tokie, kaip jis: pastebėti dirbantį šalia, pasiteirauti, kaip sekasi, pasidalinti arbata ar užkandžiais. Taip, jis toks, mūsų Prezidentas. Visoje šitoje tragedje mums labai pasisekė, kad būtent jis yra mūsų šalies vadovas. Pastebėjote, kaip per tuos ketverius metus jis paseno?
Kaip Jūs, ukrainietė, manote, kas laukia Ukrainos, mūsų visų?
Sunkiausia tai, jog nėra jokių prognozių. Iš to, ką skaitau, ką matau, suprantu, kad žemė atgimsta. Aš nesu ezoterikė, bet tikiu, kad pasaulio gyvybės ciklas kartojasi aštuoniukės forma. Šiuo metu mes leidžiamės į pačią jos sąsmauką, ir grius labai daug kas. Ne Putinas ir ne Trumpas lemia karo baigtį. Jie tėra už virvagalių tampomos lėlės. Už jų stovi daug didesnės jėgos, nuo kurių priklauso, kada pasaulis pasieks aštuoneto sąsmauką ir pradės kilti iš jos.
Pagal tai, koks naudingas kai kam yra karas, tai gali užtrukti?
Taip, tai užtruks. Visi turėsime pereiti per šitą siaubą – karas persikels į Europą.
Kokio gilumo Jūsų neapykanta rusams?
Ką šią žiemą išgyvena mūsų kareiviai apkasuose? Ir tai jau ketvirta žiema. Aš turiu daug giminių Rusijoje, ir mes nebendraujame. Aš nebegaliu žiūrėti rusiškų filmų. Tačiau nenoriu gyventi neapykanta: daugelis tenykščių žmonių yra patekę į situaciją, daugelis jų – absoliučios aukos. Kažkada karas baigsis, bet jau niekada nebebus taip, kaip buvo. Mes vis mažiau domėsimės vieni kitais, tapsime labai autonomiški, skaitmenizuoti. Kad žmonės vėl imtų bendrauti taip, kaip iki karo, turės praeiti šimtmečiai. Rusai ir liks neįdomūs.
O Putinas ką Jums reiškia?
Putinas man – ne žmogus, ir vardas jo – joks. Marionetė. Gal jis apskritai ne žmogus.
Putino pavidalas dar gyvas, o jūs grįžtate į Kijevą…
Aš žinau, kas manęs laukia. Žinau, kad vėl naktimis teks bėgti į slėptuvę. Dieve, kol nubėgi… Žinau, kad nebus jokio stabilumo, kad galbūt vėl teks ieškoti išeities ir vėl kažkur važiuoti. Bet aš pasiilgau namų. Tebėra mano butas. Kijeve gyvena mano sesuo. Turiu dukterį Aniutą ir dešimtmetį anūką – jie Ispanijoje. Nemačiau jų dvejus metus. Jie irgi labai ilgisi namų. Žmogus negali nesiilgėti namų.
Rita BRIEDIENĖ
