Mus kažkodėl jaudina ir žavi pačių rečiausių paukščių reikalai, ypač jų veisimosi sėkmė. Mes net neieškome atsakymo, kodėl šiuos paukščius vadiname retaisiais; sužinojus tikrąją tiesą būtume nustebinti, nes viskas įvyko dėl mūsų kaltės.
Nežiūrint to, mes džiaugiamės erelio žuvininko, gyvatėdžio, laplandinės pelėdos, didžiojo apuoko ir žalvarnio perėjimo atvejais, kurie dažnai būna tokie reti, skaičiuojami vienetais. Suprantama, kad šių paukščių užauginti ir išvesti jaunikliai prilyginami stebuklui…
Šią savaitę buvau nustebintas ir aš – prisipažinisu, visai maloniai, nes trejetą jauniklių, jau plunksnuotų ir mokančių skristi, į alyvas po langais atsivedė naminiai žvirbliai. Suprantu, kodėl jie skrido čia – alyvoje visus metus „veikia“ lesykla, kurioje gali palesti seni paukščiai ir jų vaikai. Tiesa, kai jie randa natūralaus lesalo, lesyklą kuriam laikui pamiršta, tačiau mieste tarp daugiaaukščių rasti ką nors lesamo yra sunku. Taigi, naminių žvirblių pora savo trims geltonsnapiams (tai ne epitetas, jų žiotys ir snapo pakraščiai tikrai geltoni) rado maisto, tik reikėjo išlukštenti saulėgrąžas.
Paklausite: ar verta džiaugtis ir stebėtis tokio paukščio kaip naminis žvirblis sėkme? Visada laukiu tokio klausimo, nes žinau, ką atsakyti.
Jeigu į mūsų lesyklų (jų prie namų yra bent 4) lankytojus žiūrėsim atsainiai, manysime matantys daug žvirblių. Bet atkreipkite dėmesį: beveik visi „žvirbliai“ čia yra karklažvirbliai! Jų kepurėlės šokoladiškai rudos, skruostuose ryškios juodos dėmės, patinas ir patelė vienodi. Tačiau kur šiame pulke naminiai žvirbliai, tikrieji mūsų aplinkos palydovai? Jų nėra…
Lietuvoje tikslios naminio žvirblio ir karklažvirblio gausos apskaitos nebuvo, to niekas nedarė reguliariai, todėl tik labai apibendrintai galima teigti – per paskutinius 50 metų karklažvirbliai užėmė naminių žvirblių vietą, o šių liko gal 10, o galbūt – tik 5 procentai nuo buvusios populiacijos.
Tai galėjo įvykti tik esant nuolatiniam poveikiui – žvelgdami atgal matome, kad gyvybingos (su gyvuliais, paukščiais, ūkine veikla) sodybos išnyko, miesteliai ir miestai tampa steriliai švarūs (tuo pelnytai didžiuojamės), todėl naminiam žvirbliui gyventi sąlygų nebeliko. O kodėl įsigalėjo karklažvirbliai, kurių prieš 100 metų buvo reta?
1955 m. išleistame „Lietuvos paukščių“ trečiajame tome prof. T. Ivanauskas rašo… „Karklažvirblis miestelėnui mažiau žinomas, negu naminis žvirblis, bet kaimietis vienodai šias rūšis pažįsta…“ Didelės paslapties, kas įvyko per daugiau kaip 70 metų, nėra – karklažvirblis, kitų tautų kalbomis (net latvių) vadinamas „laukų žvirbliu“, yra daug plastiškesnis, galintis perėti laukuose ir ne visada būti priklausomas nuo sodybos aplinkos. Jo santykis su senbuviu naminiu žvirbliu nėra iki galo žinomas, tačiau tai, kad karklažvirblis tapo vyraujančia rūšimi, neabejotinai paveikė naminio žvirblio situaciją.
Dabar žinome, kad daugelyje kaimo sodybų naminių žvirblių nėra. Karklažvirbliai dažnesni, bet jų nebūtinai daug. Beveik 50 metų stebėdamas miesto žvirblių gyvenimą galiu konstatuoti: naminio žvirblio populiacija čia dar rusena, tačiau kokia tolesnė jos būtis, to negalėtų pasakyti niekas. Žiūrint į miesto modernizaciją nesunku suprasti, kad naminiai žvirbliai lieka be lesalo sunkiuoju metu – žiemą ir ankstyvą pavasarį, kol dar nepabudo vabzdžiai. Išliko jie tik ten, kur visus metus lesinami, ir apie tai net nereikia klausti – tą liudija, pasako garsus žvirblių čerškimas.
Šiemet mano lesyklose naminiai žvirbliai buvo apsilankę gal tik porą kartų. Pasirodo, jie (vienintelė pora) perėjo kažkur netoli ir dabar atskrido kartu su vaikais. Ar trijų mažų žvirbliukų pakaks tam, kad populiacija imtų atsigauti? Tą parodys laikas.
O kaip pas jus? Jūsų kieme? Ar ten stovi lesykla, ar žvirbliai visada randa lesalo? Jei to nėra, žvirbliai pas jus negyvens! Gali būti, kad taip jūs prisidedate prie greitesnio šios rūšies nykimo.
Salemonas PALTANAVIČIUS
