Kalendorius skelbia rudenį – vienus jis sugrąžino į darbų ratas, kitus mokyklon. Tačiau gamta liudija ką kita – pagal ją dar vis vasara. Žinoma, net gamta negali laiko atsukti atgal, sugrąžinti mus į jauną vasarą. Tačiau tai, kuo ji gyvena šiomis dienomis, yra labai vasariška. Kas tą lemia? Ar tai – tik klimato kaitos rezultatas?
Matydami žalią ir labai gyvybingą šios vasaros gamtą, mes savo žinias ir įspūdžius apibendriname pagal konkrečius vaizdus. Tačiau gamtoje valstybių sienų nėra, net atskiri žemynai nėra izoliuoti nuo bendrų pokyčių. Todėl viena yra matyti savo aplinką ir ją vertinti, kita – regėti viso pasaulio klimato ir jo kaitos kontekstą. Kaip bus sudėliotas veiksmų scenarijus, kas teks vienam ar kitam regionui – tą spręsti ne mums, tuo labiau, kad ir prognozuoti daug ko mes negalime. Galima spėlioti, galima galvoti, tačiau žinoti, kaip atsigręš Ramiajame vandenyne vykstančių El Ninjo reiškinių padariniai, ar jie pasieks Europą ir toli nuo vandenynų esančią mūsų šalies gamtą, pasakyti neįmanoma.
Todėl grįžtame į šių dienų realybę be tikslo surasti ilgos vasaros priežastis ir žvalgomės, kaip gyvename su tikrai nerudeniška gamta. O tokių ženklų – iki valios. Ir tai ne tik spalvos, lapų kritimas…
Įdomiai labai ilgai vasarai ruošėsi paukščiai. Nors daugelis vadinamų vasaros paukščių, Lietuvoje praleidžiančių 3-4 mėnesius, išskrido laiku, bet kai kas elgėsi kitaip. Tokį nusiteikimą rodė rugpjūčio pradžioje keliauti neskubantys tradiciniai migrantai. Tiesa, volungės ir gegutės, kai kurios devynbalsės ir nendrinukės keliavo įprastai.
Labiausiai nustebino čiurliai. Įprastai jie išskrenda rugpjūčio pradžioje, o mėnesiui įpusėjus jų jau nebelieka. Šie metai kitokie – čiurliai Lietuvoje stebimi visą rugpjūtį, o jų buvimo pas mus priežastys paprastos – lizduose tebesantys jaunikliai. Kai kuriuose lizduose jie išsirito tik liepos gale. Neturime patvirtinimo, ar tai buvo paskartotinos vados, tačiau šių čiurliukų neištiko rūšiai gana įprastas likimas – jie nebuvo palikti tėvų. Tikėtina, kad visi šie jaunikliai lizdus (ir Lietuvą taip pat) paliks pirmąją rugsėjo savaitę. O kregždės, ypač šelmeninės, dar užsibus – dalyje jų lizdų auga trečioji šios vasaros vada. Jei migracijos keliai būtų saugūs ir jų niekas nenaikintų žiemavietėse, kregždžių populiacija po tokios vasaros galėtų sustiprėti.
Daug kas gamtoje vėlavo – bent viržynai šiemet pradėjo žydėti maždaug 10 dienų vėliau, iki šiol lyg vasarą darbuojasi bitės. Tokiu metu bitininkai jau glaudindavo jų rėmus, palikdami tik žiemai, dabar bitutės neša nektarą ir žiedadulkes, dirba… negi joms trukdysi?
Miškuose metas tauriųjų elnių ir briedžių rujai. Pirmieji elniai jau praneša apie jos pradžią, bet gausesnio, aktyvesnio jų riaumojimo dar nesigirdi. Kai kas sako, kad rujos aktyvumą lemia šaltis, vėsa. Gali būti, tačiau žvėris veikia ir gamtos kalendorius. Štai jame ateina metas rujai, ir ji prasideda. Dar po savaitės miškai skambės aidės, tai truks trejetą savaičių.
Ar visa tai iš rudens? Reikėtų sakyti, kad ne. Tačiau tikrasis atsakymas, apibūdinimas turėtų būti toks: esame tarp vasaros ir rudens, taigi – pusiaukelėje.
Selemonas Paltanavičius
