Rokiškio Kultūros centras, įgyvendindamas projektą „Buvau ir būsiu: Algirdo Svidinsko atminimui“, kitą savaitę organizuoja to paties pavadinimo koncertą, kuriame A. Svidinsko sukurtas bei jo mėgtas dainas dainuos „Gastauta“, kurios iniciatoriumi Algirdas buvo, Rokiškio KC vyrų vokalinis ansamblis „Sėliai“ (vadovas Algis Bagdonas), Raudondvario KC muzikinių projektų grupė „Vitražai“ (vadovas Giedrius Paškevičius) ir KC Dusetų dailės galerija tradicinė kapela „Sadūnai“ (vadovas Ramūnas Lisinskas).
Nors pats Algirdas Svidinskas Rokiškyje gyveno ir kūrė tik kiek ilgiau negu dešimtmetį (1981–1993 metais), jo palikimas čia iki šiol gyvas žmonių dainuojamomis dainomis, deklamuojamais eilėraščių posmais. Tad pakalbinome trejetą žmonių dirbusių ir kūrusių kartu su A. Svidinsku.
Giedrius Viduolis, folkoristas, ilgametis „Gastautos“ vadovas, humoro grupės „Ambrozija“ narys.
Kaip su Algirdu Svidinsku susipažinot?
Dar mokykloje, Panemunėlyje. Grojau Algio Bagdono vadovaujamame estradiniame ansamblyje. Svidinskas pirmą sykį atvažiavo pas mus, nes grojom vieną jo dainą. Tokia buvo pirma pažintis. Atvažiavo toks impozantiškas vyras su geru balsu, o dar pats dainas kuria, tai įspūdis buvo didelis.
Po to apie jį sužinojau daugiau, artimiau susipažinom, nes jie su Algiu draugavo, atvažiuodavo. Kai grįžau iš mokslų Klaipėdoje į Rokiškį, nuėjau į „Gastautą“, pradėjom daug bendrauti, tapau antru „Gastautos“ vadovu ir dirbom kartu.
Kartu buvot ne tik „Gastautoje“, bet ir „Ambrozijoje“.
„Ambrozija“ ir prasidėjo iš „Gastautos“. Balandžio pirmajai vienu metu buvo rengiamos humoro šventės „Humorianos“, visi kolektyvai turėdavo paruošti kokius nors numerius. Algis nelabai norėjo, bet teko. Su kažkuo folklorinio dalyvauti griežtai atsisakė, tai pradėjom su gitarom barškinti, juokauti. Iš tų juokų išėjo taip, kad „Ambrozija“ iki šiol tiek metų tebegyvuoja.
Algiui turbūt buvo sudėtingas tas perėjimas iš rimto folkloristo į humoristus?
Jis visada turėjo tokį specifinį humoro jausmą. Bet kadangi buvo kūrybingas, „Ambrozijos“ pradžioje ir dauguma jo kupletų buvo sudėta, ir idėjų numeriams netrūko. Paskui, kai išvyko į Kauną, viskas savaime nutrūko.
Kiek bendraudavot, kai jis jau gyveno Kaune?
Susiskambindavom kartais, bet nebebuvo jau tokių artimų ryšių. Nebent koncertuose susibėgdavom ar folkloro festivaliuose.
Folkloro ansambliais nebendravot?
Susitikdavom renginiuose, koncertuose, Dainų šventėse, bet taip, kad ansamblis su ansambliu draugautų, nebuvo. Net neprisimenu, bijau sumeluoti, ar kada buvo į Rokiškį su „Piliarože“ atvažiavęs. Kaip bardas dar Rokiškyje lankėsi kelis kartus.
Kokie ryškiausi prisiminimai?
Jis man išliko kaip žmogus, kurį tikrai galima vadinti legenda. Jau ir viename interviu televizijai sakiau, kad tai žmogus, kuris paliko natūralų pėdsaką, nes jo palikimas – jo eilėraščiai, jo dainos – skamba ir dabar, yra gyvi. Neįkainojamas ir jo kaip folkloristo darbas. Jis stovėjo ir prie viso folklorinio judėjimo atgimimo ištakų. Kiek surinkta tautosakos, kiek organizuota ekspedicijų. Jei tai nebūtų padaryta, dabar ir norėdamas nebesugrąžintum, nebeprikeltum tų išėjusių pateikėjų.
Rokiškyje jis pragyveno tik kiek daugiau negu dešimtmetį, Kokios charakterio, būdo savybės lėmė, kad per tokį trumpą laiką palikta tiek daug?
Jis buvo , kaip ir pats sakydavo, idėjų generatorius. Užtat su juo būdavo įdomu, nes po savaitgalio susitinki darbe, ir iš karto naujos idėjos, nauji užmojai, nauji darbai suplanuoti. Dažnai tiesiog nuspėdavo, kas po kurio laiko bus reikalinga, naudinga. Baigęs inžinerijos mokslus, jis turėjo netgi kažkokią verslo gyslelę. Mums, kiek jaunesniems kartais jo sumanymai atrodydavo utopiški, bet po to jo įžvalgos pasitvirtindavo.
Algis Bagdonas, Rokiškio KC vyrų vokalinio ansamblio „Sėliai“ vadovas
Kokia buvo Jūsų pirma pažintis su Algirdu?
Prisimenu net metus – 1981. Jis buvo ką tik pradėjęs dirbti Kultūros namuose, o aš tada Panemunėlyje dirbau. Atvažiavau į Rokiškį su kažkokiais reikalais ir pradėjom rūkydami kalbėtis. Pamatėm, kad mus sieja nemažai bendrų dalykų. Nuo to laiko ir muzikuodavom kartu, ir šiaip laiko daug praleisdavom.
O tas muzikavimas kartu koks buvo?
Visoks. Net vestuvėse kartu grodavom – aš, Algis ir Rimantas Tamošiūnas. Susikūrėm tokį ansambliuką, kur dainuodavom trimis balsais ir buvom gana populiarūs. Algis viską vesdavo ir dar buvo sugalvojęs tokį dalyką, kurį retai kas iš muzikantų darydavo – ryte atsikėlus čia pat būdavo sueiliavęs ir apdainuodavo, kas ką vakare ir naktį ne taip padarė, ką nors sudaužė, ne su tuo miegojo. Kartais pasisekdavo ir žmonėms labai patikdavo.
Trumpam kartu grojom ir mano vadovautame estradiniame ansamblyje, bet Algiui šitas žanras nelabai patiko. Dažniau mus šiaip, ne už pinigus, kviesdavo į visokius pobūvius pagroti gitara ir akordeonu. Turėjom labai daug draugų, kuriems tai patiko.
Jums vadovaujant anuometinei Kultūros mokyklai, joje buvo įsteigta folkloro specialybė ir Algirdas pakviestas dėstytoju. Kieno tai buvo idėja – Algirdo ar jūsų?
Čia buvo gal bendras reikalas. Prieš tai Kultūros mokykloje buvo tokia specialybė – kino-foto būrelio vadovai. Bet ta specialybė nepasiteisino, nes tada tokių žmonių reikėjo labai retuose kultūros namuose. Dabar gal šiek tiek daugiau, bet tada buvo taip. Reikėjo kokių nors naujų variantų ir iškilo folkloro, kurio niekas nemokė, klausimas. Bekalbant, bediskutuojant kilo mintis pabandyti. Pradėjau bendrauti su švietimo ministerija. Paskui nuvažiavom ir su Algiu, pradėjom kurti programą. Kaip nebūtų keista, ne taip lengvai, bet mums leido pradėti. Tada galėjom galvoti apie naujus kadrus, apie bazę ir kitus dalykus. Prisikalbinom Nidą Lungienę ir viskas prasidėjo.
Problemų dėl to, kad Algirdas neturėjo pedagoginio ar folklorinio išsilavinimo, nekilo?
Nekilo, nes jis tada jau buvo žinomas folkloro pasaulyje. Tada dar nebuvo ir tokių griežtų reikalavimų kaip dabar. O folkloro specialistų tuomet niekas ir neruošė. Nida buvo baigusi kankles Muzikos akademijoje. Dar iš Akademijos prikalbinom Danutę Bulovienę, atvažiuodavo dėstytojai iš Klaipėdos fakultetų konsultuoti. Daugiau specialistų nelabai apskritai buvo. O folkloras yra toks dalykas, kurį reikia jausti.
Pats ir su „Ambrozija“ gastroliuodavai?
Jau ir užmiršau tą reikalą. Septynerius metus, nuo, berods, 1991 metų beveik iki 2000. Paskutinieji metai jau buvo be Algio, kuris išvažiavo iš Rokiškio.
„Ambrozijoj“ jo indėlis irgi buvo didelis, ypatingai pradžioje. Jie trise su Giedrium Viduoliu ir Žvirbliu sugalvojo pajuokauti, paruošė kelias daineles, kelias miniatiūras ir užsisuko viskas. Aš prie jų prisidėjau po kelerių metų. Tada „Ambrozija“ išsiskyrė savo vokalu.
Algis Rokiškyje išdirbo tik kiek daugiau negu dešimtmetį, bet palikimas jaučiamas iki šiol. Kodėl?
Jo bendravimas buvo ypatingas. Mes dažnai susitikdavom, daug bendraudavom, ypač kai jau persikėliau iš Panemunėlio į Rokiškį. Būdavo, kol su juo ateini nuo Nepriklausomybės aikštės iki Kultūros namų ir valanda praeina. Mane kartais siutas imdavo. Su kas antru žmogum pasisveikina, apsikabina, pradeda šnekėti – buvo labai komunikabilus. O kalbėdavo beveik su kiekvienu apie folklorą. O kai dviese eini, tai nelabai patinka kas keli žingsniai stabčioti.
Kitas dalykas, kad jis turėjo beprotiškai daug idėjų. Visokiausių. Kartais atrodydavo, kad absoliučiai neįmanomų. Tokių kaip alaus šventės po visą Lietuvą. Bet buvo ir tokių įgyvendintų kaip kanklių darymas.
Man svarbiausia, kad jo kūryboje yra keletas labai gerų dainų. Iki šiol dainuojam „Vakaras prie laužo“. Net atsimenu, kaip atvažiavo pas mane ir vakare sako: „Turiu naują dainą“. Iš karto įrašėm į kasetę, paskui paruošėm ją su „Bučkio“ kapela. Kur ją begrotum, visada labai gerai priima. Jis banalių dalykų niekada nedarydavo, viskas buvo su jo autentišku požiūriu. Dabar suradom dar vieną seną jo dainą, gal kokių 1983 metų, parašyta po vienos nelaimingos meilės istorijos. Atrodo, nė vieno žodžio apie meilę, o viskas jaučiasi, viską supranti. Gal kartais jis ir per daug tos filosofijos prikraudavo, bet tai buvo jo stiprybė.
Žinoma, įspūdingas buvo ir jo išskirtinis balsas.
Kai išvažiavo iš Rokiškio į Kauną, dažnai bendravot?
Tada buvom sukūrę tokią grupę „Šulnys“. Gal du metus gyvavo. Net diską išleidom. Yra ten gerų dainų, kurias kartais dar paleidžia per radiją. Pavyzdžiui, „Vėlinių valsas“. Bet sunku buvo repetuoti ir koncertuoti, nes Algis Kaune, jo sūnėnas Gintaras Andrijauskas Zarasuose, kiti Dusetose, aš Rokišky.
Dalia Pagirytė, viena pirmųjų Jaunimo folklorinio ansamblio, „Gastautos“ pirmtako, narių.
Kaip kūrėsi tas Jaunimo folkorinis ansamblis? Kaip Jūs į jį atėjot?
Tada dar mokiausi mokykloje. Choreografijos mokykloje pasakė, kad renka kolektyvą liaudiškiems šokiams ir padainavimams. Mes gal keturiese nuėjom pasižiūrėti, bet paskui iš tų keturių likau viena, nes labai patiko.
Teko dalyvauti ir jo vadovautose folklorinėse ekspedicijose. Iš jų irgi išliko labai geri prisiminimai.
Paskui, kai susikūrė „Gastauta“ aš jau nebedalyvavau, nes baigiau mokyklą ir mašinų gamykloje pati sukūriau folkloro ansamblį.
Koks jis buvo, kaip žmogus, kaip vadovas?
Nuostabus. Negailėjo patarimų, pamokymų. Folkloras jam buvo viskas, dirbo „iš dūšios“.
Ir paskui, kai jau pati vadovavau folkloro ansambliui, jei tik reikėdavo, galėjau kreiptis pagalbos, patarimo.
