Lukštai nėra kaip kiti kaimai, ir jų bendruomenė ne kaip kitos. Galėtų prisiderinti prie Porciunkulės atlaidų ir prieš jas suruošti „Lukštietines“, kaip daug kas daro. Betgi „Porciunkulė“ rugpjūtį, per patį darbymetį, kai didesnėms ir ilgesnėms šventėms laiko trūksta.
Tai lukštiečiai prieš aštuonetą metų sugalvojo švęsti, kai darbai baigti, o bobų vasara dar leidžia linksmintis lauke – rugsėjo pabaigoje arba spalio pradžioje.
Ir tikrai – šiemet per „Lukštietines“ oras buvo toks, kad norėjai ir galėjai mesti šalin striukes ir megztinius, daugumos jau ištrauktus iš spintų.
Tiesa, organizatoriai sakė pora dienų laikę atviras bendruomenės salės duris, kad prišiltų. Užtat nebijodami sušalti rinkosi į tą salę pasižiūrėti Pandėlio UDC teatro spektaklio pagal Judžino O‘Nilo pjesę „Virvė“, nuo kurio šventė prasidėjo.
Kai po spektaklio visi išgarmėjo į lauką, ten jau laukė pasiruošę liaudiškos muzikos kapela „Kriauna“, verdanti košė ir įkaitusi keptuvė kiaušinienei kepti bei kiti skanūs bei smagūs malonumai.
Tarpuose tarp dainų Lukštų bendruomenės pirmininkė Sigutė Šimanauskienė pasidžiaugė įgyvendintu projektu „Išpuoselėta viešoji aplinka – džiaugsmas akims ir sielai“, kurio metu įsigytas traktoriukas, tapęs rimta paspara šią vasarą šienaujant viešųjų erdvių vejas, o rudenį ir žiemą jis surinks nukritusius lapus bei valys sniegą nuo takų. Sulaukta ir nemažai norinčių pasveikinti Lukštų bendruomenę su švente: Seimo nario Tado Barausko, rajono mero Ramūno Godeliausko, Juodupės seniūno Olego Grišajevo, netolimos ir labai draugiškos Skemų bendruomenės, kuri padovanojo lukštiečiams skroblo sodinuką. Kodėl ne ąžuoliuką? Ogi todėl, kad ąžuolas yra dievų medis, o skroblas – žmonių.
„Lukštietinėse“ matėsi daug gerų ir gražių žmonių. Aplink lakstė tikrai nemažai vaikų. O ten kur auga vaikai, neįmanoma negalvoti apie ateitį.
