Parodos išskirtinumas
Paroda „Lietuva – dainos, aidinčios Baltijos miškuose“ išsiskiria ne tik tuo, kad yra pirmoji Lietuvos istorijai ir kultūrai skirta tokio masto paroda Japonijoje, bet ir tuo, kad tapo viena pirmųjų, Nagojos muziejui atvėrus duris po esminės jo rekonstrukcijos.
Parodos išskirtinumą dar labiau liudija tai, kad be jos rengėjų – muziejų vadovų ir kuratorių – į Japoniją vyko ir Vilniaus meras Valdas Benkunskas, su Nagajos meru pasirašęs bendradarbiavimo sutartį.
Už kelių tūkstančių kilometrų vykstanti paroda aktuali ir Rokiškiui, nes joje prisistato labai gerai žinoma krašto vilnos vėlimo meistrė A. Deksnienė. Paklausta, kaip atsidūrė pakviestųjų į parodą sąraše: gal dalyvavo atrankoje, gal laimėjo konkursą, rokiškietė pasakojo balandžio mėnesį sulaukusi paprasto Lietuvos nacionalinio muziejaus atstovų skambučio ir prašymo pateikti tris konkrečius eksponatus: dvi skirtingo dydžio skrybėles bei veltinius.
Iš fondų neėmė
„Žinoma, buvau informuota, kur keliautų mano kūriniai. Nors nacionalinio muziejaus fonduose yra saugoma mano veltų kepurių, tačiau tai jau yra pripažintos vertybės, o parodą Japonijoje organizatoriai norėjo padaryti šiek tiek „patyriminę“: kad lankytojai galėtų pasimatuoti tiek skrybėles, tiek žieminį lietuvių apavą, tad reikėjo naujų. Eksponatams paruošti turėjau nedaug laiko, kadangi jau gegužę viskas iškeliavo į Japoniją. Mano žiniomis ši paroda suderinta buvo dar pernai metais. Su vyru Kęstučiu be galo džiaugėmės, kad toks kvietimas pasiekė būtent mus – juk dalyvaujame tikrai išskirtinėje parodoje“, – kalbėjo A. Deksnienė šypsodamasi, kad abejonių dalyvauti ar ne tikrai nekilo, nes gal tai – vienintelė tokia proga gyvenime.
Vilnos vėlėja svarstė, kad prie gauto kvietimo dalyvauti istorinėje parodoje tikriausia prisidėjo ir pastaraisiais metais jos pelnyti titulai: 2024 m. jai įteiktas aukščiausias Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos apdovanojimas „Metų tautodailininkė“ („Volungė“), 2025 m. gruodį Žemės ūkio ministerija ją išrinko sėkmingiausia 2025 metų tradicine amatininke. O ir muziejaus atsvotai į jos klausimą: „Kodėl aš“, atsakė: „Renkame geriausius“.
Pati nevyko
Rokiškietės darbai yra tik dalis eksponatų lietuviškoje parodoje Japonijoje, kur pristatomi muziejiniai artefaktai, vertybės ir lietuvių tautodailės darbai, tautinis kostiumas. Visgi žinia apie kūrėją iš Rokiškio Japonijoje skamba, nes šalia kepurių ir veltinių yra kūrinio pasas – autorės vardas ir pavardė.
Į Japoniją išsiųstus dirbinius A. Deksnienė jau padovanojo Lietuvos nacionaliniam muziejui, tad lapkričio mėn. pasibaigus parodai, jų nebesulauks – muziejus pats spręs, ką toliau su dovanomis daryti.
Tradicinių amatų meistrei ši paroda yra antroji tolimame krašte: prieš keletą metų su vyru K. Deksniu apie savo amatą pasakojo Niujorko lietuvių bendruomenei eksponuodami ir keletą nusivežtų kūrinių. O į Tekančios saulės šalį rokiškėnai nevyko, nors ateityje sakė visai norėtų ten apsilankyti.
Japonai myli Lietuvą
Bet net ir nenuvykę, A. ir K. Deksniai nemažai žino apie japonus. Pavyzdžiui, kad jiems labai patinka Lietuvių liaudies menas: „Mes jau ne vienerius metus dalyvaujam Vilniaus „Kaziuko“ mugėje. Ir kiekvienais metais joje sutinkame japoną, kuris į Lietuvą atvyksta specialiai dėl šios šventės. Mugėje iš sertifikuotų lietuvių meistrų prisiperka įvairių daiktų: pintų krepšelių, drožinėtų šaukštelių, audinių, nes Japonijoje turi lietuviškų suvenyrų parduotuvę“.
A. Deksnienė prisiminė ir kitą, taip pat su japonais susijusią smagią „Kaziuko“ mugės istoriją, liudijančią japonų meilę Lietuvai: „Viena japonė „kaziuke“ nusipirko iš mūsų Žemaitišką vyrišką skrybėlę, puoštą povo plunksna ir tautine juostele. Čia pat ją užsidėjo ir išėjo. Mes sakėm, jog skrybėlė – vyriška, bet jai tai visai nerūpėjo, nes patiko pati skrybėlė ir kaip su ja atrodo. Štai kokia didelė jų meilė mūsų tautodailei“.
Nuotraukos: A. Deksnienės asmeninio archyvo.
