Susitikimų ir kino tinklas
Kamajiškiai buvo tarp tų drąsių žmonių, kurie 2025 m. spalio 5 d. pasipriešino trumpalaikiam kultūros ministrui Ignotui Adomavičiui, atsisakė jo padėkų, neleido lipti ant scenos. „Žmonės tiek daug dirba ruošdamiesi šventei, o kažkas nekviestas grūdasi ant scenos pasireklamuoti“, – „Gimtajam Rokiškiui“ pasakojo kamajiškė. Tuo pat metu vyko įspėjamojo kultūros bendruomenės streiko renginiai: kino kūrėjai daugiau kaip 40 Lietuvos miestų ir miestelių rodė filmus, susitiko su bendruomenėmis. Spalio 5-ąją įkurtas Lietuvos kino klubas per metus išaugo į susitikimų ir kino seansų tinklą, jungiantį skirtingų Lietuvos miestų bei miestelių gyventojus ir kino kūrėjus.
Pageidavo Karolio Kaupinio
Šiemet spalio 5-ąją susitikimai su režisieriais buvo surengti 29 Lietuvos vietose. Tarp kino kūrėjų, susitikusių su žiūrovais, – Ignas Miškinis, Laurynas Bareiša, Marija Kavtaradzė, Donatas Ulvydas, Karolis Kaupinis ir daugiau nei 30 kitų režisierių. Kamajiškiai pageidavo Karolio Kaupinio. Susitikimas su juo buvo surengtas „Galukiemyje“ – didžiulėje kultūros daržinėje, priklausančioje Daivos ir Henriko Mickūnų sodybai. Čia buvo rodomas 2019-ųjų filmas „Nova Lituania“, pasakojantis apie profesorių geografą Kazį Pakštą, ieškojusį, kur iškelti Lietuvą, virš jos pakibus Rusijos ir Vokietijos grėsmei.
„Kazio Pakšto asmenį žinojau labai seniai. Jis buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos žmonių, turėjusių ypatingų politinių idėjų, pranokusių laiką. Gimė jis Užpaliuose, pusvalandis kelio nuo Kamajų“, – su savo filmo herojumi supažindino režisierius. „Galukiemio“ savininkė D. Mickūnienė pastebėjo: „Vadinasi, jis buvo Kamajų Respublikos pilietis.“
Apie Kazį Pakštą
Mokėsi K. Pakštas kunigų seminarijoje, tačiau kunigu netapo, o XIX a. pabaigoje Rusijos imperijoje lietuviui mokslą įgyti buvo sunku. Dirbo vaistininko padėjėju. Galiausiai jo sesuo padėjo jam išvykti į Čikagą, kur Kazys baigė mokslus. Daktaro disertaciją Baltijos šalių geografijos tema apsigynė Šveicarijoje. Į Lietuvą jis grįžo baigiantis Pirmajam pasauliniam karui. Kaune, kuriant Vytauto Didžiojo universitetą, K. Pakštas buvo pakviestas vadovauti Geografijos katedrai. „Tai, ką mes mokėmės mokykloje – giliausias, ilgiausias Lietuvos ežeras ir t. t. – yra paties Pakšto valtele išplaukiota, išmatuota. Jis buvo vienas tų moderniųjų geografijos mokslo kūrėjų, pusę metų dėstytojaujantis, kitą pusę – keliaujantis. Ketvirto dešimtmečio pradžioje į Vokietijos valdžią ateina naciai. Grįžęs iš Sovietų Sąjungos geografų kongreso jis jau nebeabejojo, kad Lietuva pateks Vokietijos arba Rusijos įtakon. Laiko likę nedaug. Išvažiavę lietuviai nutautėja, ir po poros kartų lietuvybę puoselėjančių žmonių nebelieka. Netankiai lietuvių gyvena ir pačioje Lietuvoje. Jo mintis ir buvo – ieškoti teritorijos, ją įsigyti ir ten sukurti atsarginę Lietuvą“, – pasakojo režisierius.
Jei tektų prarasti…
Režisieriaus K. Kaupinio „Nova Lituania“ – filmas apie 1938–1939 m. Lietuvą, kai Europoje artėja karas. Pagrindinis veikėjas – geografijos profesorius Feliksas Gruodis, siūlantis valdžiai slaptai įkurti „atsarginę Lietuvą“, jei šaliai tektų prarasti nepriklausomybę. Jo idėja valdžiai atrodo absurdiška, tačiau filme vis labiau juntama, kad grėsmė – visai reali. Atpažįstamas rokiškėno Juozo Tūbelio (Jonas Servus) personažas, vaizduojamas kaip tuometis Lietuvos ministras pirmininkas – įtakingas, praktiškas ir santūrus politikas, jam tenka spręsti profesoriaus Felikso Gruodžio pasiūlymo apie „atsarginę Lietuvą“ klausimą. Personažas padeda suvokti tuometės valdžios nepasirengimą pripažinti, kokia pavojinga buvo Europos politinė padėtis. Anot režisieriaus, J. Tūbelis tikrai buvo susitikęs su Kaziu Pakštu, jam buvo įdomi jo idėja, tačiau tai, kaip jų bendravimas klostėsi toliau, istorija nutyli. Personažai nėra tikri atitikmenys, daugelis detalių meninės, išgalvotos.
Jautri paralelė
R. Kaupinis, pasitelkęs aktorių žvaigždyną – Aleksas Kazanavičius (Feliksas Gruodis), Vaidotas Martinaitis (Jonas Servus, Juozo Tūbelio prototipas), Valentinas Masalskis (prezidentas Juozapas Palionis), Rasa Samuolytė (Felikso žmona Veronika), Eglė Gabrėnaitė (Veronikos motina), Roberta Sirgedaitė (Julytė) ir kiti – sukuria politinės alegorijos dramą apie baimę, valstybės ir žmonių likimą, visuomenės abejingumą ir jos bandymą pasiruošti katastrofai.
Dvi – šeimos ir valstybės – K. Kaupinio filmo siužetinės linijos neteikia optimizmo. Kaip gerai pasakė viena iš renginio dalyvių, vėsoka aplinka kūrė dar stipresnį įspūdį – labai jautrios paralelės tarp šiandienos ir filme rodomo laikotarpio.
Po filmo žiūrovai pasiliko jo aptarti, pabendrauti su charizmatiškuoju režisieriumi.
