Akcentas – personažų akys
Vartome Odetos piešinių segtuvus, kuriuos sukaupė mama Jurgita. Kiek ji pamena, dukra intensyviai pradėjo piešti būdama trejų metų, kai išlavėjo ranka. Ar dažnai tai daro? Pasirodo, kartais mergaitei, kaip tikrai menininkei, reikia įkvėpimo. „Šiandien per valandą nupiešė tris piešinius. Būna, kad nebaigia“, – komentuoja mama. Darbeliuose – daugiausia animacinių filmų personažai, balerinos, katinėliai arba, kaip sako Odeta, kompiuteryje matyti veikėjai. Žinoma, būna, kai mintį duoda mama arba sugalvoja pati, todėl gimsta piešinys su keksiuku, panda ar haskiu. Piešiniuose veikėjai vaizduojami tikroviškomis, didelėmis, koketiškai primerktomis akimis (net saulutė lapo kampe primerkusi akį) arba užleista ant veido vešlia plaukų sruoga. Paklausta, kodėl taip vaizduoja veikėjus, trumpai atsako: „Taip gražiau atrodo.“ Personažai visuomet malonūs ir linksmi, žavingi, kažką veikiantys.
Mylimiausi – flomasteriai
Odeta pasakoja, kad jai mylimiausios spalvos yra rožinė, raudona, violetinė, geltona ir balta. Labiausiai mėgsta piešti flomasteriais, pieštukais bei kreidelėmis, kadangi taip išeina ryškiau, dailiau. Rodydama didžiules pakuotes flomasterių apgailestauja: „Nėra baltos spalvos.“ Mergaitė nemėgsta piešti akvareliniais dažais, nes jie nuvarva.
Bendras pomėgis
Nors Odeta mėgsta baltą spalvą, bet nebijo balto lapo – užpildo visą erdvę. Ypač nustebino ryškiai raudona spalva nupiešta Rokiškio Šv. Mato bažnyčia. Pasirodo, mama mobiliajame telefone surado bažnyčios nuotrauką ir dukrai pasiūlė nupiešti. Paklausta, kodėl pasirinko bažnyčią, mergaitė trumpai atsako: „Patiko.“
Pasiteiravus, kur dar, be darželio, buvo eksponuojami jos darbai, šešiametė taria: „Ant šaldytuvo.“ Mama paaiškina, kad virtuvėje kabinami naujausi piešinukai. „Apskritai mėgstame namuose surengti konkursą, kas gražiau nupieš. Sugalvojame temą, pavyzdžiui, pandos, ir piešiame. Odetos sesė Saulė irgi mėgsta kurti, o brolis jau tam per didelis. Kažkada mano pomėgis irgi buvo kūryba“, – apie šeimos polinkį menams pasakoja Odetos mama.
