Lietuvos kariuomenei – urėdų batalioną!

Jei iš tikrųjų vargais ne galais Seime priimta miškų ūkio reforma ilgainiui toje sistemoje prašienaus darbo vietas, Lietuvos valstybė turėtų šią problemą spręsti kūrybiškai. Jungtinės miškininkų, urėdų, jų draugų beigi giminių pajėgos sugebėjo šalyje sukelti aukšto lygio politinę obstrukciją: kelioms savaitėms paralyžiavo įstatymų leidžiamosios valdžios darbą, pasėjo beveik politinę krizę valdančiojoje „valstiečių-žaliųjų“ ir socialdemokratų koalicijoje, surado savo interesų rėmėjų ten, kur atrasti buvo iš pirmo žvilgsnio neįmanoma. Galų gale interneto naujienų portalo „Delfi“ žurnalistai iškapstė, kad medžioklėn su šilumininkais susiruošęs Marijampolės urėdas sugebėjo pakoreguoti net NATO šalių karinių mokymų pradžią. Esą tam, kad NATO kariai negąsdintų žvėrių (humanistai, ane…). „Delfi“ rašė, kad „dėl generalinio miškų urėdo Rimanto Prūsaičio, jo sūnaus, verslo konsultanto Liudo Prūsaičio, ir įtakingo šilumininkų atstovo, bendrovės „Litesko“ filialo „Alytaus energija“ direktoriaus Vytauto Čeponio, medžioklės Marijampolės rajone, Šunskų girioje, buvo pakeista tą dieną tame pačiame miško masyve vykusių tarptautinių NATO karinių pratybų „Kardo kirtis“, skirtų vadinamojo Suvalkų karinio koridoriaus gynybos mokymams, eiga.“

Dėl šios istorijos, pasak „Delfi“, aplinkos ministras Kęstutis Navickas žada reikalauti visų pirma Marijampolės miškų urėdo atsakomybės. Pareikalauti atsakomybės ar nubausti – daug proto nereikia. Siūlyčiau Marijampolės urėdą perduoti Krašto apsaugos ministerijai, pakelti Lietuvos kariuomenės pulkininku leitenantu ir paskirti naujai formuojamo senovės lietuvių miško dievo Girsčio-Giraičio vardo urėdų bataliono vadu. Šį dalinį Lietuvos kariuomenė galėtų dislokuoti kažkur Suvalkų trikampyje.

Jei kariuomenėje yra ulonų, jėgerių, galėtų būti ir urėdų – kaip mįslė tikėtinam priešui. Mažumėlę pasimokę karybos, Lietuvos kariuomenės urėdai karybos įgūdžiais ilgainiui galėtų prilygti jėgeriams, o ulonams – garbe. Jei sugeba būdami civiliais sustabdyti sąjungininkų karines pratybas, kodėl negalėtų užkirsti kelią tikrai priešų invazijai? Dar tame dalinyje instruktoriai-urėdai galėtų mokyti kariškius, kaip priešo gretose sukelti sąmyšį, paralyžiuoti valią ką nors nuveikti ir sukiršinti tarp savęs tuos, kurie dėvi vieną ir tą pačią karišką uniformą.

Tikiu, kad šią pertvarką atlikus sėkmingai, apie Lietuvos kariuomenės urėdus pasklistų ne mažiau įkvepiančios legendos, kokių būta apie „Aitvaro“ eskadrono žygius Afganistane. Po kokių penkerių metų Urėdų bataliono atstovai galėtų dalyvauti eilinėje kariuomenės ir visuomenės šventėje, gal net sostinės Gedimino prospektu pražygiuoti lygiuodami į Seimą beigi Vyriausybę, kaip šauniais protesto piketų laikais (ne visad bloga neišeina į gera). Kaip pavyzdinis ir labai efektyvus „Geležinio Vilko“ lauko kariuomenės brigados dalinys.

Bataliono vėliava turėtų simbolizuoti šio karinio vieneto ištakas, todėl ant jos turėtų būti aukso raidėmis išsiūtas devizas: „STOP valstybinių miškų reformai!“ arba „Nustokit buldozeriais/tankais važinėti po Lietuvos miškus!“ Dėl bataliono žygio dainos reikėtų pasitarti su dainininku Egidijumi Sipavičiumi, kad šis į savo žinomą dainą sutiktų įrašyti papildomas keturias aštuntines natas: „Tu ne tik girių paslaptis pažįsti, ir ne tik medžių kalbą supranti…“ Manau, dėl tokios idėjos derybos su atlikėju ir autoriumi nebūtų itin sunkios ir neprasmegtų aklavietėn.

Savaime suprantama, pliusų būtų kur kas daugiau – tai itin prasmingos ir neblogai apmokamos darbo vietos, gal net nereikėtų naujų uniformų – užtektų vienos kitos efektingos emblemos ant rankovės, be to, mažiau pagundų dabar žadamai masinei migracijai ir galimybė garbingais žingsniais įeiti ne tik į Lietuvos, bet ir pasaulio karybos istoriją.

Minusą kol kas įžvelgiu tik vieną – Krašto apsaugos tarnyboje urėdams būtų apribojimų parduoti mišką kirtėjams be valstybės sankcijos, taigi tektų tenkintis pareigine kariška alga.

Tačiau įgyvendinus tokias pertvarkas, dar nebūtų aišku, ką, esant būtinybei, prie ko būtų prasmingiau jungti: urėdus prie jėgerių ar jėgerius prie urėdų, nes pastarųjų potencialas bei įgūdžiai psichologiniame ar hibridiniame kare neturėtų būti gerokai mažesni. Kitaip tariant, Lietuvos kariuomenės urėdai galėtų būti mūsų „žalieji žmogeliukai“, triuškinantys tikėtinus priešus pagundomis: krūmine (dėl tokio tikslo, tikiu, ir Aurelijus Veryga užmerks savo akylas akis), medžiokle, žūkle, vaišes medžiokliams ruošusių Laukų dvasių gaudymu po miškus, kad paragavę to urėdiškojo kovos komplekto jokie priešai nenorėtų įgyvendinti savo užmačių būdami demoralizuoti.

Tėvynės labui!

Rytas Staselis