Pastebėjus, kad jos fotografijose dažnai reikšmingas ir labai įdomus apšvietimas, Rima nesiginčijo:
– Šviesą aš mėgstu gaudyti, bet dabar jau truputį pritingiu trečią valandą nakties keltis ir važiuoti kur nors prie Šventosios miglų ir saulėtekių fotografuoti.
Čia įsiterpė Rimos vyras:
– Pasakyk, kiek sykių vežiau. Nuvažiuojam, grįžtam, sako, niekas neišėjo, reikės rytoj važiuoti.
Rima. – Tos fotografijos iš dyko buvimo.
– Norėjau paklausti, kodėl atsidūrėte Kriaunose?
– Vyro gimtinė. Nutekėjau. Taip atsitiko netyčia.
– Driskių nelabai kitur ir yra. Jei yra, tai vis tiek kilimo iš čia, – vėl įsiterpė Julius ir pasitraukė į šalį. Jis gerokai tylesnis ir ramesnis.
– O Jūsų gimtinė Šiaulėnai? Ten jau nieko iš giminių nėra?
– Yra visi. Daug giminių. Sesuo ten gyvena. Tik aš seniai iš ten išėjusi, kažkaip čia labiau ir pritampu. Bet mano meilės miestas yra Panevėžys, kur ilgiausiai dirbau. Sunku buvo vėl prisitaikyti prie Kriaunų, prie kaimo gyvenimo, tik gamta viską tarsi užtušuoja. Bet aš vis tiek sakau, kad mėgstu miestą, žmones, mėgstu įlįsti į kokias nors kavinukes, kur ne tiek daug jų. Mėgstu miesto sumaištį, ritmą, kai miestas pabunda. Eiti, bėgti tom gatvėm, kai daug žmonių, pasistumdyti minioje, išnykti joje ir pasislėpti nuo visko. Jei nori pasislėpti, išeik kur daug žmonių, ir tavęs tarsi nelieka.
Dabar nepopuliaru tai sakyti, bet mokiausi Sankt Peterburge, tuometiniame Leningrade. Ten, būdavo, išeini į Nevos prospektą ir niekas tavęs nežino, esi niekam neįdomus, niekas tau netrukdo. Į muziejus nueidavau, Ermitaže ilgai būdavau. Iš čia gal tie portretai. Jie mane traukė nuo jaunystės. Kiekvienam teatro žmogui, ypač režisieriui, žmogus yra visa ko centras. Jį analizuoji jučiom ar nejučiom. Kartais net nesąmoningai. Eidavau į Ermitažą, sėdėdavau ir žiūrėdavau. Žinoma, patinka ir kiti darbai, bet portretai ypač. Mėgau renesanso tapybą, Nyderlandų, prancūzų dailininkus.
O vienas pradedantysis fotografas ne taip seniai man pasakė: „Tu nefotografuok žmonių, nes tau nesiseka.“ Na, galvoju, to tai jau nebus, kad imčiau ir paklausyčiau. Juk režisierius visai neišmanyti žmogaus negali. Jis mato jį kiaurai, tik turbūt kartais kitaip. O gal įsivaizduojam, kad tas žmogus yra būtent toks. Nežinau.
– O kodėl fotografija?
– Nežinau. Man ta fotografija visą laiką kabėjo. Pradėjau nuo jos, kai vyras išėjo į armiją. Man buvo 19 metų. Reikėjo truputį pragyvenimui prisidurti, nes kaimo kultūros namų direktoriaus atlyginimas buvo 68 rubliai. Baisus atlyginimas, bet man užtekdavo. Aš dar sutaupiau fotoaparatui, „Smenai“ ar „Zenitui“, nebeatsimenu. Ir pradėjau tuo juostiniu aparatu fotografuoti. Labai gerai sekėsi, užsidirbdavau. Natūra – močiutės atnešdavo pieno, kitos obuolių, kai kada sūrio. Taip fotografija man tada padėjo išgyventi. Tik labai trumpai ja tada domėjausi, nes vyras grįžo iš armijos ir išvažiavom iš kaimo į miestą, į Panevėžį. O ten jau kultūrai turėjai viską atiduoti, jeigu norėjai išsilaikyti, kad būtum matomas. Gal to noro būti matoma ir neturėjau tada, bet vis tiek reikėjo dirbti, šį tą padaryti. Visokie renginiai, teatras.
Paskui, kai išėjau į pensiją, išvykom iš Panevėžio. Iš pradžių niekuo neužsiėmiau, kaime gėrėjausi gamta, daržą auginau, roviau, bet visą laiką kažko trūko. Sūnus atsiuntė iš Anglijos tokią „muilinukę“, ir pradėjau su ja fotografuoti. Raiška ir visa kita su ja, panašiai kaip su telefonu fotografuojant. Bet įsivažiavau. Iš pradžių pradedančiajam visada atrodo: vaje, kaip aš čia gražiai padariau. Pradėjau vis daugiau fotografuoti. Turėjau labai daug pažįstamų fotografų, su jais bendravau. Teko bendrauti su Stasiu Bagdonavičium, Marija Čičirkiene. Tiesa, aš tada dažniau pirkdavau fotografijas iš jų įvairiems renginiams. Nesu iš tų, kurie kitus peikia, atseit, tas per mažas fotografas, jo lygis per žemas, ir panašiai. Man jie visi lygūs. Iš darbo sprendžiu, iš to, ką man parodai ir ko neparodai.
Taip ir buvo, pradėjau, įsitraukiau. Panevėžiečiai dar apkalbėjo, sako, Rima pradėjo fotografuoti, na, ilgai netemps – po metų ar dvejų nusibos. Praėjo tie dveji metai, sako: „Dar fotografuoja.“
Esu ir pati keletą fotografų išugdžiusi. Kritikuoti labai moku, bet kritikuoti – tai ne fotografuoti.
– Labai įdomūs jūsų portretai. Kažkokie su vidine šviesa, sklindančia iš žmonių. Švytintys.
– Vidinė energija gal. Man tai svarbu. Ieškau žmoguje šviesos, gerumo. Kaip ir scenoj. Žmogų reikia atverti, atidaryti. Jis juk viską turi. Svarbu tai, ką tu nori iš jo ištraukti. Nors aš dabar nuo teatro nutolusi. Kitur einu – į parodas, koncertus, šventes, o į teatrą – sunkiai.
Daugiau „Gimtajame…“
