Iš Lietuvos išskrendantys gandrai ant savo sparnų išsineša vasarą. Nesinori jos paleisti, nes vasara – tai atostogos, saulė, šiltas ežero, jūros vanduo, sėdėjimas prie laužo, susitikimai su draugais, pasinėrimas į knygų pasaulį, džiaugsmingos ir vertusios pasijaudinti Paryžiaus olimpiados akimirkos.
Vasara – tai ir smilgos šnarėjimas prie skruosto, plaukiojančių rugių paslaptis. Deja, viskas praeina…
Ateina ruduo, daugeliui tai naujų metų pradžia, nes tie, kas susijęs su mokykla, metus skaičiuoti pradeda nuo rugsėjo. O su mokykla vienaip ar kitaip susiję visi: kas mokosi, kas dirba, kas vaiką išleidžia, kas tiesiog prisimena, kad pats neseniai mokyklos suolą trynė… Vakar buvau kirpykloje. Atėjau šiek tiek anksčiau, kėdėje dar sėdėjo klientas, pagyvenęs vyras. Jį apkirpusi, kirpėja pašmaikštavo: ,,Na va, rugsėjui pasiruošėte.“ Vyras linksmai atsakė: ,,Taip, tuoj prasidės…“ Jo veidą nušvietė šypsena. Ko gero, prisiminė ką nors malonaus, susijusio su mokykliniais metais.
Taigi artėja rugsėjis. Ką jis atneš? Naujovių Rokiškyje tikrai bus. Nebelieka pavasarį šimtąją abiturientų laidą išleidusios Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos. Tiesa, mokykla nenugriaunama, neuždaroma. Tiesiog senuosiuose rūmuose nuo rugsėjo šurmuliuos 1–8 klasės, išlieka ir Vaižganto vardas, buvusi Senamiesčio progimnazija tampa Juozo Tumo-Vaižganto progimnazija. Senųjų rūmų gimnazistai nuo rugsėjo persikels į Taikos gatvę, kur savo darbą tęs vienintelė Rokiškio miesto ,,Romuvos“ gimnazija. Naujovės palies ir kai kurių rajono gimnazijų vienuoliktokus. Dėl nepakankamo mokinių skaičiaus vienuoliktos klasės nebebus formuojamos Juodupėje ir Obeliuose. Mokiniams teks vykti mokytis į Rokiškį.
Likus kelioms dienoms iki naujų mokslo metų, netyla kalbos, kad Lietuvos mokyklose trūksta net 650 mokytojų. Direktoriai iš kailio neriasi norėdami prisikviesti vienokių ar kitokių specialistų. Mokytojų jau ima trūkti ir Rokiškyje. O ir kur netrūks, mokyklose dirbantys pedagogai pamažu sensta, išeina į užtarnautą poilsį, jaunų specialistų beveik neateina. Nelabai vilioja abiturientų pedagoginės studijos. Pavyzdžiui, šiemet į chemijos pedagogiką įstojo 3, matematikos – 9, fizikos – 0 abiturientų. Kodėl mokytojo profesija tokia nepopuliari? Manau, mokiniai mato, koks nelengvas mokytojo darbas, jaučia valdžios ir visuomenės požiūrį į šios profesijos atstovus. Juk dažniausiai mokytojai prisimenami tik Mokytojų dienos proga. Tada visi pradeda kalbėti, kokia tai prestižinė profesija, kokie puikūs yra mokytojai… Deja, šventės praeina ir pajuntame realybę. Keičiasi programos, keičiasi egzaminai… O šiandien, artėjant naujiesiems mokslo metams, girdime, kad ir vėl nebus dalies mokomųjų dalykų vadovėlių. Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė sako, kad mokytis esą galima ir iš senų. Aišku, viskas galima. Juk mokytojai viską gali, pasiruoš, susirankios medžiagą patys, nes jaučiasi atsakingi už savo mokinius, jų ateitį… Ar matydamas tokį valdžios požiūrį į mokytoją, dažnas abiturientas susivilios rinktis pedagogiką? Gaila, bet norinčių tapti mokytojais atsiranda nedaug. Tiesa, šiais metais viena mano mokinė pasirinko studijuoti pradinio ugdymo pedagogiką. Gal prieš metus ji priėjo prie manęs, papasakojo apie savo svajonę. Paklausiau, kodėl ji nori tapti mokytoja. Mergina atsakė, kad, jos nuomone, tai, ko gero, pats prasmingiausias darbas. Ji papasakojo, kad iš aplinkinių patiria spaudimą, atkalbinėjimą: ,,Gerai mokaisi, gal rinkis normalesnę specialybę…“ Pasakiau, kad mokytojo darbas sunkus, bet tikrai įdomus, aš nesigailiu jį pasirinkusi. Džiaugiuosi, kad mano mokinė, kuri supranta, kas yra pareiga, empatija, kuri puikiai išlaikė egzaminus, gavo lietuvių kalbos ir literatūros šimtuką, neatsisakė savo svajonės ir pasirinko pedagogo kelią. Būtent tokių mokytojų mums ir reikia. Jie supranta, ko nori. Jie – mūsų ateitis, nes amžinąsias vertybes diegs mūsų vaikams.
Mąstydama apie mokytojus, jų misiją, prisiminiau pieš kurį laiką skaitytą pamokantį pasakojimą. Senas indėnas savo mažąjį anūką mokė gyvenimiškos išminties ir papasakojo istoriją apie du vilkus. Kiekvieno žmogaus viduje gyvena du vilkai, kurie nuolat kaunasi tarpusavyje. Pirmasis žvėris – tikras plėšrūnas, pilnas pavydo, keršto, melo, neapykantos. Antrasis spinduliuoja gėriu, neša meilę, ištikimybę, užuojautą. Vaikas paklausė senelio, kuris gi žvėris laimi. Senasis indėnas atsakė: ,,Visuomet laimi tas vilkas, kurį tu maitini…“ Visi norėtume, kad laimėtų gerasis vilkas. Bet pamirštame jį pamaitinti ir mus užvaldo melas, pyktis bei žiaurumas. Užvaldyti piktojo plėšrūno, mirtinai sumušame savo mažamečius vaikus, spardome, paliekame miške pririšę prie medžio savo nereikalingus augintinius, tyčiojamės iš kitaip manančių, kitaip atrodančių. Kodėl maitiname tamsųjį žvėrį? Gal blogis madingas? Nenorėčiau, kad taip būtų. Mokomės iš pavyzdžių, mus supančių žmonių, aplinkos. Ypač jauni žmonės, kurie dar tik bando atskirti, kas yra gera, kas bloga, dar ieško savo vietos gyvenime. Vėl pagalvojau apie senąjį indėną, jo anūką ir savo mokinius. Taip norisi, kad mano mokiniai nepamirštų pamaitinti gerojo vilko… Kalbėsime apie jį, mokysimės jį globoti… Šiandien, artėjant naujiems mokslo metams, visiems noriu palinkėti: ,,Nepamirškime pamaitinti gerojo vilko.“
JOLANTA AUGULIENĖ
J. Tumo-Vaižganto progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
