Tai, kad ši informacija labai svarbi mūsų rajono gyventojams, paliudija ir dar viena iš kelių dešimčių išklausytų istorijų šia tema.
„Esu rokiškėnas, 54-erius metus dirbau geležinkelyje, dabar jau pensininkas, tačiau iki šiolei palaikau ryšius su buvusiais darbuotojais, – pradeda pasakojimą Kazys Narbutas. – Su Juliumi Meilumi mus siejo bičiuliška draugystė – reikalui esant padėdavome vienas kitam. Taip nutiko ir šį kartą. Prieš Kalėdas norėjau išvykti pas vaikus į Vilnių, todėl, galvojau, paprašysiu jo pagalbos, kad pasirūpintų mano namais. Skambinau jam kelis kartus telefonu, tačiau vis pranešdavo, kad numeris nenaudojamas. Važiuodamas į miestą nutariau užsukti pas bičiulį pažiūrėti, kas atsitiko. Paklebenau duris – užsklęstos iš vidaus, tai nutariau pabelsti į langą. Kai pabeldžiau, sujudėjo užuolaidos, dar penkias minutes palaukiau, galvojau, žmogus gal miegojo, dabar rengiasi. Paskui neapsikentęs šūktelėjau: „Juliau, paskubėk!“ Staiga atsidaro langas ir pyktelėjusi moteriškė atsako, kad Juliaus reikia ieškoti… Kalneliškėse. Nelabai supratau, kodėl ten, bet paskui prisiminiau, kad ten jis lyg ir pažįstamų turėjo. „O kur jį rasti, noriu pasikalbėti?“ – vėl klausiu. „Nebepasikalbėsi. Jis jau kapuose. Mirė prieš kelias dienas“, – išgirdau atsakymą.
Nepajutau, kaip nudiegė širdį, amo netekau. Juk tiek metų vienas kitą pažinojom, o taip negailestingai lemtis išskyrė. Nors praėjo ir Kalėdos, ir Naujųjų sutiktuvės, tačiau iki šiol maudžia širdį, labai liūdna. Visi išeisim anapilin, tačiau paskutinį kartą bičiulio, artimojo atminimą pagerbti gėlės žiedu labai norėtųsi. Ramybės vis neduoda įkyri mintis – kodėl apie mirusiuosius neskelbia mūsų skaitomas laikraštis? Jeigu būčiau ten radęs bičiulio pavardę, gal dar būčiau suspėjęs pagerbti ir nereikėtų šūkauti prie velionio namų „Juliau, išeik!..“
Rokiškio seniūnija nenori tarnauti rokiskėnams,nors teko susidurti su seniūnu,tai jis atrodo nekenčia žmonių,kalba pakeltu tonu,tikras atrodė biurokratas.O kad reikia skelbti,tai būtinai ypač dėl pensininkų,nes žmonės gyvena biednai,ir bendravimas jau ne toks,bet tik laikraštis kai kuriems tai langas į gyvenimą,naujienas.Galų gale daug išvažiavusiųjų,gal nūt ir artimieji nepažinojo velionio visų draudų ir net nesuspėji sužinoti,kas mirė ir negali jo palydėti į paskitinę kelionę.
Viename Panevėžio laikraštyje, kurį galima nusipirkti ir Rokiškyje, skelbiamos pavardės mirusių žmonių, nurodant kuriuose laidotuvių namuose pašarvota ir kada vyks laidotuvės. Gal galima ir Rokiškyje taip skelbti?