Kaip pastebiu, žurnalistui yra lengviau sudominti žmones negatyviais įvykiais: teroru, eismo įvykiu, gaisru ir kitomis nelaimėmis. Apie tai girdint, kiekvieną sujaudina ir verčia pagalvoti, ar manęs nepalies. Dažnai spaudoje išdėstyta pazityvi tema būna ilgame straipsnyje ir reikalauja didesnio dėmesio. Kodėl pradėjau rašyti tokiu klausimu? Kartais pasižiūriu yuotube kanale apie įvykius Ukrainoje. Tai patiotiška tauta. Gal net daugiau už lietuvius. Jie labai gerbia savo geltoną-mėlyną vėliavą. Ji būna visur: laidojant karius, žuvusius mūšyje, ant karo aukų kapo, grįžusieji iš nelaisvės kariai tuoj užsisiaučia vėliavą… Laidojant karius, žmonės pakelėje stovi su vėliavomis, gėlėmis. Kai vežami palaikai, šalikelėje žmonės atsiklaupia. Ukrainos sportininkės, dalyvaujančios varžybose, sportuoja su juostele, įsegta į plaukus. Jauniems tas turėtų būti įskiepyta jau mokykloje. Juk jau 34 metai, kaip mes gyvename nepriklausomi, ir žmonės turėtų būti patriotiški. O jeigu taip nėra, tai akmenukas į mokytojų daržą. Jeigu mokykloje buvo kalbama, tai kažkas galvoje turėjo likti. Vilniuje Ukrainos prezidentas, grojant Ukrainos himną, pridėjo ranką prie krūtinės. O Lietuvoje mes, savo šalies piliečiai, giedant Tautišką giesmę, ar visada pridedame ranką prie širdies? Nuo mažens gyvenau okupaciniu laiku, bet visada širdyje ruseno tautiškumas, dvasinis susiklausymas. Mokykloje ėmiau pavyzdį iš gražiai ir tvarkingai apsirengusių mokytojų. Nebuvo tada etikos pamokų, bet matematikos mokytoją apie Vakarų pasaulio mokslininkų pasiekimus išklausydavome mirtinoje tyloje. Mokytojas mokėjo anglų kalbą, galėjo pasiklausyti radijo ir mums daugiau papasakoti.
Kodėl sąžinės ir teisingumo ištroškę piliečiai išrenka neteisingus ir nesąžiningus politikus. Atrodo, turime dorų, sąžiningų žmonių, o vis dar pasitaiko išrinkti nedorus, garsiai šaukiančius, kitus niekinančius. Tokius žmones renka daugiausia mėgstantys su alaus stiklinaite apsilankyti miestelių šventėse, asmenys, nedalyvaujantys visuomenės gyvenime, dvasiškai suluošinti politinės nesėkmės, apimti pykčio valdžiai, pavydo, menko išsilavinimo. O gal ir nelietuviškas partijas remiantys piliečiai. Jiems patinka balsuoti už tuos, kurie kritikuoja valdžią, daug, nors ir tuščiai, kalba, o kartais ir špygą parodo. Nesu praleidęs nė vienerių rinkimų. Kiekvieną kartą balsavau už pasirinktą asmenį ir niekada neapsirikau, nors mano kandidatas ir nebuvo išrinktas. Kiekvienas, ateidamas į rinkimus, atlieka pilietišką pareigą. Sąmoningi piliečiai išanalizuos kiekvieno kandidato ne tik programą, bet ir nuveiktus darbus, jo biografiją, pasisakymus su rinkėjais, pasidomės, kas buvo rašoma apie kandidatą spaudoje, partiškumą…
A.J. Redeckas
