Adventas man prasidėjo kaip didžiausiai atgailautojai – nuoširdžiu susilaikymu ne tik nuo linksmybių ar pramogavimo prekybcentriuose, bet ir nuo bet kokio judėjimo toliau uždarytų buto durų. Tai nebuvo savanoriška izoliacija – tarp keturių sienų mane įkalino ne kas kitas kaip COVID-19 virusas. Tikrai nesitikėjau, kad „pagerinsiu“ COVID-19 statistiką ir pateksiu tarp tų kelių procentų sergančiųjų. Ir dar Rokiškyje, kur gyventojų tankumas mažas, pramogauti faktiškai nėra kur, o akropolių – nė kvapo. Todėl čia nesunku laikytis karantino reikalavimų ir rekomendacijų. Tą sąžiningai ir dariau.
Tai iš kur? Vis sukau galvą, bet garantuoto atsakymo neturiu. Todėl tiems, kuriems COVID-19 – vis dar sausi skaičiai, niekaip su jais nesusiję, ar tiems, kurie vis dar netiki, kad jis apskritai yra ir kuria visokias sąmokslo teorijas, galiu pasakyti: jis čia, tarp mūsų, nematomas, klastingas ir labai užkrečiamas. Jo auka gali tapti bet kuris. Ir niekas iš anksto nežino, kokia forma ir kaip juo sirgs.
Aš išsisukau labai lengvai, bet pakartoti tikrai nenorėčiau, nes tai buvo nerimo dienos, stebint, kaip su virusu tvarkosi imuninė sistema. Ir simptomai nebuvo labai tipiški. Prasidėjo nuo sąnarių maudimo, bet tai tikrai nebuvo „kaulų laužymas“. Paskui žudančiai pradėjo skaudėti galvą ir galiausiai šiek tiek pakilo temperatūra. Daugiau nelaukiau – iš karto paskambinau karštąja koronos linija. Ir visos tos kalbos apie netvarką, bent jau mano atveju, nepasitvirtino. Prisiskambinau iš karto, iš karto buvo paskirtas artimiausias laikas Rokiškio mobiliajame punkte COVID-19 testui atlikti. Testo rezultatai atėjo labai greitai – nereikėjo nė paros. Paskambino šeimos gydytoja ir pranešė, kartu gavau konsultaciją ir rekomendacijų, ką, kodėl ir kaip daryti. O tuomet beliko laukti kaip virusas elgsis. Temperatūros turėjau tik pirmąsias dvi dienas ir tik vakarais, bet naktys buvo bemiegės dėl galvos skausmo. Paskui tas žudantis skausmas apmalšo, bet galva ėmė svaigti. Pradėjo skaudėti akis – nei skaityt, nei žiūrėt į ekraną. Net išsigandau, kad koks insultas neištiktų. Bet nekosėjau, gerklės neskaudėjo, nepraradau skonio ir kvapo. Pasak mano šeimos gydytojos, kuri pati savo iniciatyva skambino ne kartą pasidomėti, kaip jaučiuosi, sirgau labai lengvai. O tarp jos covidinių ligonių buvo ir su plaučių uždegimais, aukštomis temperatūromis, bet besigydančių namuose. Ir visus juos po darbo valandų gydytoja dar apskambindavo ir konsultuodavo. Štai tokia pandemijos kaina gydytojams, kuriems tikrai nereikia įrodinėti, kad COVID-19 egzistuoja.
Ir tik sirgdama sužinojau, kiek nemažai čia, Rokiškyje, persirgusiųjų, laimei, lengvai. Ir kiek sergančiųjų tarp draugų ir pažįstamų. Tik niekas nesiviešina, o kai kas tą labai slepia, nes bijo aplinkinių reakcijos. Viena serganti draugė prasitarė, kad jaučiasi kaip raupsuota, net pasveikusi bijo rodytis viešumoje. Lyg COVID-19 sirgti būtų kažkokia gėda, negarbė ar silpnumas. Nebent tą stengiamasi nuslėpti norint išvengti su šiuo virusu susijusių griežtų ribojimų ir izoliacijos. Jeigu taip, tai tuomet toks elgesys tikrai gėdingas ir nusikalstamas.
Mano nuomone, ne slėpti informaciją reikia, o kuo daugiau apie tai kalbėti viešai, kad viruso nebijantys ir nesisaugantys ar netikintys, kad jis nesulaikomai tarp mūsų plinta, pagaliau atsitokėtų – liautųsi reikia nereikia zuję po prekybcentrius ar vaikščioję visur nusmauktomis po nosimis kaukėmis. Įdomu, nuo ko ir ką toks kaukės dėvėjimo formatas apsaugo?
Viena skaitytoja paskambinusi piktinosi, kad rokiškiečiams trūksta sąmoningumo – į kurią parduotuvę benueisi – MAXIMĄ, NORFĄ ar IKI – pilna žmonių. Srautų niekas neriboja, tik „Bajorų žuvy“ tvarkos daugiau. Skaitytoja sako matanti vis tuos pačius veidus – įvairių akcijų medžiotojus. Jos nuomone, valdžia turėtų juos pažaboti. Pasirodo, skambino net Rokiškio seniūnui, bet jis atkirto, kad čia ne seniūnijos kompetencija. Įdomu, ar jūs tą patį pagalvojot? Ar čia nebus kaip toj patarlėj „skundžiasi puodas, kad katilas juodas“.
Taigi apie sąmoningumą. Ar ne ta pati visuomenė piktinosi, kad užtenka tų draudimų ir kontrolių, kad valdžia daugiau pasiektų apeliuodama į žmonių sąmoningumą. Atrodo, kad su tuo sąmoningumu nieko nebus – rezultatas apgailėtinas. Šalia bauginančios COVIDO statistikos, socialiniuose tinkluose plinta vakarėlių nuotraukos, asmenukės prie blizgančių eglučių ir planai žūtbūt niekam neleist atimt būsimų švenčių. Tik gaila, kad daliai visuomenės artėjančios šventės ir Kalėdų dvasia visų pirma asocijuojasi su prekybos centrais ir pirkiniais. Lyg vis dar būtume deficitiniame sovietmety, kur prieš didžiąsias šventes eilės, tarkim, prie žirnelių, nusidriekdavo kilometrus.
