Atviras laiškas šunų šeimininkams, nepripažįstantiems pavadėlių

Žinau, kad rašyt apie jus, šunų augintojai, kurie manot esantys aukščiau už visas nustatytas taisykles, tai pasirašyt sau nuosprendį. Bent jau feisbuke. Nežinau nė vienos kitos tokios situacijos, kurioje gali užsitraukti tokią baisią neapykantos, patyčių dozę, kaip bandyti sudrausminti vedžiojimo viešosiose vietose taisyklių nesilaikantį šuns šeimininką. Pareikšk pastabą, kad jautiesi nesaugus, nes jūsų šuo laksto palaidas be pavadėlio, arba primink, kad šeimininkas turi susirinkti savo augintinio ekskrementus  – tapsi priešu Nr. 1. Kaip Putinui Ukraina arba NATO. Ir sužvangės ginklai.

Pabandykit, pamatysit.

Aš, deja, pabandžiau, nes jau kartą buvau užpulta šuns.

Gražus vasaros rytas prie Rokiškio ežero. Į viešus paplūdimius renkasi ankstyvieji mauduoliai – mankštelės padaryti, pasimaudyti. Ir štai pasirodo iš pažiūros labai draugiški vyrukai su trimis šunimis: vienas, mažytis, vedamas už pavadėlio ir du vilkšuniai, aišku, be pavadėlio.

Vieną rytą klausiu – ar nepuls jūsų augintiniai, jeigu pasimankštinsiu čia, netoliese, nesgi nežinau, ar galiu stipriau krustelėti. Vis dėlto nemaži šunys. Bijau. Aiškina, kad tikrai nepuls, niekam nėra įkandę. Vis tiek žvalgausi per petį, nes prisimenu pokalbį su vienu profesionaliu šunų dresuotoju, kuris pabrėžė ir akcentavo – net geriausias šuo yra šuo, vadinasi, žvėris, todėl niekada neįmanoma visiškai prognozuoti jo elgesio. Nesvarbu, ką sako jo šeimininkai. O iš šuns garantinio rašto nepaimsi. Dėl to ir yra nustatytos šunų laikymo ir vedžiojimo taisyklės. Tie augintojai, kurie jų nežinot, tiesiog imkit ir pasiskaitykit. Argi daug iš jūsų prašoma – vaikščiokite su savo augintiniais kiek norit, bet su pavadėliais, nejaugi tai taip sunku?

Šią savaitę atvažiavau dviračiu – iš toli matau tuos pačius palaidus šunis. Žinau, kad šunys dažnai neigiamai reaguoja į dviratininkus – taigi nulipu ir dviratį varausi. Liūdnai pagalvoju, kad paplūdimys jau priklauso šunims. Nebe žmonėms. Vėl bandau laimę – primenu, kad viešosiose vietose šunų paleisti be pavadėlio negalima. Tokios taisyklės. Sulaukiu ramaus atsakymo – „mes ne taisyklių žmonės“. Žinoma, ne, kol jūsų pačių tai nepaliečia. O kas būtų, jeigu jūsų mylimą augintinį užpultų ir sužalotų kito šeimininko palaidas šuo? Beje, labai dažni atvejai, kurie kartais neapsieina be teismų. Štai tuomet būtų prisimintos ir taisyklės, nes jūsų augintinis, kitaip nei žmonės, – šventas reikalas. Bet šiais atvejais visuomet laimi tas, kieno rankose pavadėlis. Šventas reikalas būtų ir tuomet, jei tai paliestų jūsų vaiką. O gal ne? Gal klystu? Gal šunys tapo svarbesni ir už vaikus? Bent jau Rokiškyje taip atrodo, nors miesto strategai ne kartą akcentavo siekiamybę tapti patraukliu ir saugiu miestu gyventi jaunoms šeimoms su vaikais. Aš nepatenku į šią kategoriją, todėl turbūt ir pretenzijų reikšti negaliu, ne man skirtas miesto saugumas ir patrauklumas. Bet ar tikrai saugūs gali jaustis mažyliai, kai daugelyje viešųjų vietų – parke, prie ežero – laksto palaidi šunys?

Einu maudytis, bet dar nespėjus išlipti iš vandens, vyrukai su visais šunimis puola į maudyklą. Čia jau tikrai nebeištvėriau – klausiu – ką darote, juk negalima į maudyklą ant kitų žmonių paleisti šunų. Buvau išvadinta nukvakėle. Bandė naudot amžiną argumentą – kad, matyt, labai nemyliu šunų. O ar sunku suprasti, kad meilė čia nieko dėta, kad svetimo palaido šuns galima tiesiog bijoti? Ir dar klausimėlis – ar jūs, šunų šeimininkai, vonioje maudotės kartu su savo augintiniais? Turbūt, bet nenorėkit, kad tokios maudynės būtų priimtinos ir kitiems.

Supratau, kad aiškintis ir diskutuoti daugiau neverta, išsitraukiau telefoną ir ėmiau fotografuoti – kad pateikčiau Rokiškio miesto seniūnui įrodymą, nes jis nenori patikėti, jog rytines Rokiškio ežero pakrantes užkariavę palaidi šunys. Pamatę, kad fotografuoju, vyrukai pagrasino, kad dabar geriau prie šito ežero nesirodyčiau. Ir kas bus? Užsiundysit savo augintinius ar patys pulsit? Kumščiais ar lazdom?

Taigi žiupsnelis patyčių, pagardintų grasinimais, ir pozicijas užleidau – ne todėl, kad išsigandau. Nenoriu gadintis rytinės nuotaikos, nenoriu maudytis kartu su šunimis ar baugščiai žvalgytis per petį – puls ar nepuls? O Rokiškyje jokių teisių prieš šunis neturiu, todėl pasirinkau kitą vietą.

Skųstis Rokiškyje kažkam beviltiška – akivaizdžiai stojama šunų šeimininkų pusėn. Taigi paskambinau 112, kad bent jau užfiksuotų įvykį, taisyklių pažeidimą. Žinau, ir kokiu automobiliu šeimininkai su šunimis atvažiuoja, ir kas jie yra, ir dargi – kur gyvena, juk čia – Rokiškis, visi vieni kitus daugmaž žino ir pažįsta. Ir žinau, kad niekas šitų žmonių nejudins.

Rokiškio seniūnas sako, kad niekas nesiskundžia. Bet skundžiasi redakcijai, o jums, šunų šeimininkai, – bijo, net, kai juos sukandžioja jūsų palaidas šuo – į abi blauzdas. Mačiau tokių atvejų šiemet, bet žmonės nutyli, nenori konflikto, nenori, kad šunų augintojai uždraustų rodytis prie ežerų. O kai sukandžiotas pasiskundžia, teisybės vis tiek neranda – mat paaiškėja, kad mažų mažiausiai įvykį reikėjo kažkaip įamžinti, taigi, kai Rokiškyje jus užpuls šuo, nesiginkit, tegul kandžioja,  geriau traukit telefoną ir filmuokit, gal tuomet kas ir sureaguos. O gal ir ne. Gal lauks, kol įvyks tikra nelaimė, kai ne gulbei galvą šuo nukąs, kaip buvo Rokiškyje ne taip seniai, o vaikui ar suaugusiam žandą ar dar ką nors atplėš.