Mea culpa…

Rytoj prasideda adventas. Keturios savaitės iki Kristaus gimimo skirtos ne liūdesiui ir atgailai, kaip dažnai suprantama. Tai laikas užsiimti gailestingumo ir artimo meilės darbais, pažvelgti į savo laiką ir kasdienybę kitu žvilgsniu, pabūti šeimoje. Advento vainikas su keturiomis žvakėmis simbolizuoja gyvenimą, šviesą, džiaugsmingą laukimą: žalias vainikas – gyvenimo spalva, o žvakės – šviesa, kuri apšviečia pasaulį per Kalėdas.

Mūsų bendruomenė visą šią savaitę jausmų sumaištyje. Pykčio, nuoskaudų, keršto, priekaištų, kaltinimų, ašarų tiek daug, kad kiekvienas galime muštis į krūtinę kartodami „mea culpa“ (esu kaltas).

„Kas be nuodėmės, tegu meta į mane akmenį“, – prieš porą tūkstančių metų ištarė Jėzus. Šiuos žodžius mintyse pastarosiomis dienomis galbūt kartojo ne tik tragišką avariją sukėlę girti direktoriai, jų šeimos… Jie jau nukryžiuoti žmonių. Taip, kalti, be jokių abejonių, be pateisinimų. „Vinis“ į jų kryžių kalė visi, ir buvo teisūs. Kalė ir tie, kurie turėjo prisiimti kaltę, kad leido tokiai tragedijai įvykti.

Ateities meru apsišaukęs rajono vadovas šiame nukryžiavimo teisme griežė orkestro pirmuoju smuiku. Net prie visokiausių situacijų įpratę šalies žurnalistai stebėjosi, kaip sklandžiai meras pasidarė sau politinę reklamą „šokdamas ant lavonų“. Žurnalistų teismui į akistatą išsikvietė (į savo kabinetą) vieną galimų kaltininkų. Šis, dar neišsipagiriojęs, prisišnekėjo taip, kad iš gėdos visiems ausys raudo… Internautai klykavo: „Kaip toks žmogus iki šiol galėjo vadovauti mokyklai, juk atrodo kaip tikras „budulis“!“ Jei tik būtų mero valioje, jis su dideliu džiaugsmu būtų plunksnos broliams atidavęs į nasrus ir avarijos kaltininką. Bet va, šis tuo metu buvo policijos žinioje Panevėžyje. O vos išleido jį, rajono galva nepasikuklino: pranešė filmuojantiems ir rašantiems, kad skubiai atvažiuotų… Į tarybos posėdį, nes atvyks ir direktorius Tymukas… Atvažiavo…

Meras gali atsipūsti: tobulai sustygavo reklaminį šou. Kitaip sakant, pagal visus savireklamos kanonus padarė viską, kad tik nuo savęs nustumtų kaltę, užsidėtų teisuolio karūną ir kankinio erškėčių vainiką.

Užsidėjo? Galbūt… Bet taip atrodo tik naivuoliams bei nežinantiems, kas už visa tai atsakingas. Ar gali būti, kad rajone, kuriame vieni kitus pažįstame beveik „kaip nuluptus“, meras, vicemeras, Švietimo skyriaus vadovas nėra girdėję apie minėtų direktorių problemas dėl alkoholio? Paprasti žmonės duria tiesiai į akį: direktorius „išgerdavo 200 gramų ir sėsdavo prie vairo. Rizikavo. Rizika – muzika“, – po tragedijos televizininkams atviravo kamajiškis. Tokių liudijimų šiomis dienomis būta daug. O Rokiškio vardas visą savaitę taršomas po visas žiniasklaidos priemones kaip „budulių“ kraštas.

O juk meras ir vicemeras – buvę mokyklų direktoriai, sukasi tų pačių svarbių žmonių rate. Jeigu jie, atsakingi už rajoną, nieko negirdėjo, neįtarė, nežinojo, tai kokio velnio ten, valdžios svarbiausiuose postuose, sėdi!? Opozicija sako, kad yra ir daugiau vietos valdžios globojamų „karalysčių“, kurių karaliukai turi tokią pat bėdą kaip Jūžintuose ir Kamajuose. Meras atkerta: „Duokit faktų!“ Tik tada jis „kapos galvas“. Taigi Jonas, Petras, Marytė ir kiti turi pagauti už rankos, atvesti į mero kabinetą girtą kokį direktorių. Tada rajono galva išsikvies televizininkus, kad šie faktą užfiksuotų ir prie kamerų paprašys nusidėjėlį savo noru išeiti iš darbo.

Žuvis genda nuo galvos. Mūsų karalystėje – nieko naujo. Viskas – kaip ir ten, sostinėje, iš kurios diriguojama didžioji politika. Seimo narys Balsys gali girtas priiminėti įstatymus, viešai pademonstruoti, kaip į žurnalistų alkotesterį pripučia beveik dvi promiles ir netrukdomas išvažiuoti automobiliu iš Seimo rūmų. Seimo galva „valstietis“ Pranckietis anksčiau apie šio seimūno problemą nieko negirdėjo ir nematė. Tai ko tada mūsiškiams vadukams kuklintis? Dabar seimūnas Balsys tapo auka… Gydosi. Už mūsų pinigus. O jį globojantys „valstiečiai“ viešai ragina visuomenę tolerancijos, nes žmogų būtina gelbėti…

Sekmadienį degsime pirmą advento vainiko žvakę. Nors adventinis laikotarpis skirtas ne nuodėmėms išpažinti, bet po pirmadienio tragedijos labai daug kam reikėtų muštis į krūtinę „mea culpa“. Ir sukalbėti poterį už žuvusią moterį, jos šeimai linkint dvasinės stiprybės.