Mūsų GENAS

Irena Varnienė

Pedagogė, literatė

Kai po stipresnio lietaus kaip miražas pernakt pradingsta sniegas, kai kaitriau ir ilgiau pašildo saulė, jauti – pavasaris ne už kalnų. Tuoj ausį pamalonins sugrįžusių paukščių balsai, žvilgsnį trauks brinkstantys krūmų ir medžių pumpurai, o širdžiai atgaivos suteiks pavasario kultūrinių renginių gausa.

Pirmiausia kiekvieno, to ieškančio, širdis gaivino šiųmetė knygų mugė “Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu” (H.R.), kur visų laukė kalnai knygų, daugybė susitikimų su rašytojais, teatralais, dailininkais, muzikais, mokslininkais, žurnalistais,  kur  buvo daug pokalbių, diskusijų su knygų autoriais, debatų, kaip susigrąžinti popierinę knygą, kaip dirbtinis intelektas įtakos knygų leidybą,  ką galima padaryti daugiau, kad karas baigtųsi Ukrainos pergale, kas stabdo kultūros sklaidą, kiek Lietuvos kultūra žinoma pasauliui. Buvo aplankyta daugybė parodų, čia pat kuriamų radijo ir televizijos laidų, kūrybinių dirbtuvių, spektaklių, koncertų ir kitų įdomybių, kur išskirtinis dėmesys buvo kreipiamas jaunojo skaitytojo ugdymui. Mugės vyksme dalyvavo ir Rokiškio kultūros centro, bibliotekų darbuotojai. Į knygų mugę plūdo tūkstančiai žmonių atgaivinti širdį menu, juk tik jis žmogų visada stimuliuoja nesustoti ties pasiektu, eiti pirmyn, nuolat ką nors nauja daryti, kurti. Menas žmogų pakylėja, daro geresnį, juo neįmanoma netikėti kaip ir pasaka, o pasaulis įsitempęs, kruvinas, nes ir šių laikų tironai bando nuo pasaulio nušluoti savo kaimynes, kad iš to turėtų naudos. Nors knygų mugėje, atrodė, visi paslaugūs, dosnūs šypsenų ir mandagumo, bet mačiau, kaip po tą erdvę, kur karaliai pėsti vaikšto, blaškėsi moteris, ieškodama kažkurioje kabinoje pamiršto maišiuko su knygomis… Nežinau, ar rado.

Kovo pradžioje pavasaris užims dar tvirtesnes pozicijas ir atneš daug katalikiškų švenčių. Pagerbsime Lietuvos globėją Šventąjį Kazimierą, buvusį labiau už kitus  išsilavinusį, niekinusį žemiškus turtus, karūną ir sostą, iškalbųjį vargšų užtarėją. Pašlovinsime ir Šventąjį Juozapą, Mergelės Marijos sužadėtinį, Jėzaus Kristaus įtėvį, šeimų ir visos Bažnyčios globėją.

O reikšmingiausias kovo mėnesio įvykis – Rokiškyje prasidėsiantis 40-tasis Lietuvos profesionalių teatrų festivalis. Tai išskirtinis mūsų miesto, rajono ir regiono ženklas, patvirtinantis, kad rokiškėnai ne vien duona ir  sūriu gyvi, o aukšto lygio kultūriniais renginiais. Šių metų festivalis išskirtinis ir tuo, kad siūloma daug spektaklių, adresuotų jaunajam žiūrovui – nuo mažiausiųjų iki vyresniųjų paauglių, jaunuolių. Aktualūs, įtaigūs, įdomūs visi spektakliai ir vyresnio amžiaus žiūrovui, reikalingi mūsų apmąstymams ir augimui. Ateikite ir pamatykite!

Festivalio uždaryme (balandžio 16 dieną) – Andželikos Cholinos šokio teatro spektaklis “Jaunystė”. Jis kaip vanduo gyvybei rastis ir augti reikalingas pamatyti šeimoms, auginančioms vaikus.  Iki detalės, mimikos, judesio, veiksmo tobulai nugludintas spektaklis suteiks galimybę kaip veidrodyje  pamatyti save ir Tau artimus kitus, pagalvoti apie savo ego, apie gerumą ir blogį, skausmą, taip pat stimuliuojantį žmogų keltis ir eiti, apie santykius su atžalomis, pagalvoti, ar visi sotūs apkabinimų, atidumo, dėmesio, draugystės ryšio, kad tą pačią akimirką dvasiškai ūgtelėtume ir taptume geresni vieni kitiems.

Pabaigos scena, kai jauną, trumpa raudona suknele apsirengusią moterį (šeimos mamą) vyrukai aukštai iškėlę išsineša ant rankų, man priminė situaciją, aprašytą Jurgio Savickio novelėje “Kova”. Tik ten vaiko motiną išvagia ir išsiveža į dvarą apgirtę ponaičiai ir smuklės kieme lieka gulėti “pasagotu batu” pritrenktas vaikas, o šioje scenoje vaiko nėra, bet tėvų ir vaikų santykių tema ta pati, tiek pat skaudi.

Teatras visada mus ugdo, kelia mūsų dvasią. Ateikime į jį patys ir atsiveskime savo vaikus, ugdytinius, negalvodami atlygins, sumokės , pasakys ačiū kas nors ar ne. Tegu lūžta teatro salė nuo žiūrovų! Patvirtinkime, kad šis festivalis mums reikalingas kaip oras ir vanduo, kad jis yra mūsų gyvasties, mūsų miesto KODAS, dar iš pirmojo spektaklio Panemunėlyje perimtas teatro GENAS.