Ne odė, bet Rokiškiui

Gyvendami aplinkoje, kokios norime, bendraudami su žmonėmis, kuriuos mėgstame, ar dirbdami darbą, kurį mylime, kartais pamirštame vertinti tai, kas įprasta ir be ko nebūtume laimingi. Šiuo itin sudėtingu laikotarpiu norėčiau pasidžiaugti Rokiškiu ir gyvenimo aplinkybėmis, lėmusiomis čia atvykti. Nors esu „imigrantė“, šis miestas per labai trumpą laiką man tapo savas.

Jau nuo seno žinojau, kad Rokiškis – dvarų kraštas, tačiau taip aplinkybės susiklostė, kad pirmą kartą čia atvykau tik 2015-aisiais. Vis dažniau užsukdama į Rokiškį supratau, kad ir be dvarų čia apstu žavinčių dalykų. Tai, kas rajono gyventojams galbūt įprasta, atvykusius gali gerokai nustebinti ir nudžiuginti. Taip nutiko ir man. Atvykėlės akimis ėmiau semtis naujų patirčių, vietos gyventojų entuziazmo, kurių dėka rajonas pasirodė aktyvus visomis prasmėmis.

Labai patiko rusų romanisto Ivano Turgenevo mintis: „Laimė – kaip sveikata: jeigu jos nepastebi, vadinasi, ji yra.“ Taigi kol nejaučiame skausmo, esame sveiki ir šį posakį galima pritaikyti daug kur. Ar dviratininkai pastebėjo, kad jiems skirti šaligatviai – itin geros būklės?

Pirmą kartą važiuodama dviračiu nustebau ir labai džiaugiausi tvarkingais šaligatviais. Galbūt ne visus teko išmėginti, tačiau nė karto nesusidūriau su aukštais bordiūrais ar šaligatviu, kuriuo nebūtų įmanoma minti. Žinoma, nekalbu apie rajone esančius pėstiesiems ar dviratininkams skirtus kelius, turbūt ne vienas važiavęs atkarpa Rokiškis–Bajorai suprato, kad šį maršrutą geriau aplenkti… Bet mieste šaligatviai tvarkingi, tokius retai kur rasi.

Įspūdį paliko ir žaliosios erdvės, kurių kartais su žiburiu nerasi didesniuose miestuose. Atrodo, Rokiškyje kasmet pražysta vis daugiau gėlių, sutvarkoma ir poilsiui bei pasivaikščiojimams pritaikoma vis daugiau paupio ruožų. Koks spalvotas pavasarinis Rokiškis!

Apie grandiozines šventes turbūt kalbėti ir nereikia – juk visa Lietuva žino ralio lenktynes. Išskirti norėčiau renginius seniūnijose. Kiek vakaronių, kiek sporto švenčių, įvairių iniciatyvų ir akcijų suplanuotų. Studijuodama Kaune nemačiau tiek daug sportuojančio jaunimo kaip Rokiškio rajone. Visi tie geri dalykai – gerų žmonių dėka. Labiau už viską verta pasidžiaugti rokiškėnais.

Žinau, kad bus komentuojančiųjų, kiek daug blogo dar nemačiau ir kad nėra reikalo tiek daug postringauti apie gerąsias Rokiškio puses, todėl noriu užbėgti tokiems už akių – mačiau ir blogo. Keista dardėti žvyrkeliu į tūkstantines minias sutraukiantį Ilzenbergo dvarą, liūdna, kad dar nėra struktūrizuotos beglobių gyvūnų vietovės, kurioje būtų galima rūpintis likimo valiai paliktais keturkojais, nors organizacija – stipri, savanorės – itin veiklios.

Tų blogybių yra, bet laikui bėgant ir jų neliks.

Ne odę, bet Rokiškiui skirtąją norėčiau užbaigti Johano Volfgango Gėtės citata: „Didelė klaida rodytis didesniu, negu esi iš tikrųjų, ir vertinti save mažiau, negu vertas.“ Kartais sunku vertinti tai, ką turi, ar tai, kas įprasta, todėl derėtų pasilyginti su kitais – žinoma, nebūtinai lygiuotis. Tuomet kur kas dažniau rasime ne kuo pasipiktinti, o kuo pasidžiaugti – taip kaip aš džiaugsiuosi „ne mano“, bet labai savu Rokiškiu.

Tikiuosi jau greitai galėsime grįžti į įprastas gyvenimo vėžes ir vėl dalyvauti Pandėlio rengiamoje sporto šventėje, Kazliškyje per Jonines susipinti vainikus prie laužo, Bajoruose stebėti „bulių“ kautynes ar pasilinksminti šventėse „Kuc kuc Kamajai“, „Obelinė“. O kiek dar neišvardyta. Kaip reikės spėti viską aplankyti?..