Nemyžk į batą

Beveik tris dešimtmečius esame laisvi. Kiekvienais metais gyvename vis geriau nei bet kada iki tol.

Mūsų niekas netremia į sibirus, niekas nesodina į kalėjimus, nevaržo mūsų minčių ir laisvės. Mes esame laisvi ir, atrodo, tos laisvės mums netgi per daug.

Žmonės pyksta. Kai kas pasakytų, kad tokia yra lietuvio prigimtis. Netiesa. Esame tiesiog prastai informuoti piliečiai, kuriems niekas nepasakė, kaip reikia iš tikrųjų gyventi po okupacijos.

Anksčiau ar vėliau besiskundžiantieji taps mažuma. Kaltinti savo valstybę, o ne save dėl realių ir išsigalvotų blogybių taps vis kvailiau. Tiesiog bus nebemadinga.

Žinote, kas labiausiai erzina ir nuodija gyvenimą? Giminės ir artimieji – tie dėdės ir tetos, kurie klausinėja ir tada sako, kad viską turite daryti atvirkščiai. Kuo geriau sekasi, tuo daugiau aiškinančių, kaip gyventi. Kuo kvailesni, tuo daugiau aiškina. Jie viską žino. Žino net tai, kada krizė bus. Tai tėkšk argumentus, o ne ką per radiją išgirdai ar ne pro tą galą suvirškinai.

Tie dėdės ir tetos – moraliniai mazochistai, užuot sprendę gyvenimo problemas ar tiesiog pasidžiaugę, iš lovos išsikabaroję ta koja, „neša savo kryžių“, plaka save ir randa pateisinimą amžinam kentėjimui, dejavimui.

Štai „prie ruso“ buvo geriau gyventi, viskas pigu buvo – kapeikas kainuodavo. Tu rimtai? Kai prekybcentryje vienas duonos kepalas ir viena „šlapiankė“ buvo? Taigi prekybininkai lobsta iš mūsų.

Taip, viskas brangsta. Tačiau tie patys prekybininkai lygiai tokie patys laisvi uždirbinėti pinigus. Tokie pat laisvi ir mes – atsisakyti pirkti ko nereikia. Minios eina į prekybcentrius leisti pinigų viskam iš eilės. Važiuojame į prekybos centrus prieš šventes ir keikiamės, kad ten tiek daug žmonių. Ko jie visi atvažiavo prieš šventes? Bet ne, reikia į krepšelį įsimesti akcinių popierinių „sasyskų“ ir „camembert“ sūrio, kurio gyvenime nesi valgęs ir net nevalgysi, nes jis dvokia kojinėmis.

Užkrimtę „sasyskų“, nusikeliame į netikrą gyvenimą laimės paieškų. Socialiniuose tinkluose to yra labai daug. Jokia paslaptis, kad įprotis lyginti save su kitais socialiniuose tinkluose sukelia konvulsinį pavydą – smegenų plovimas „Ariel“ milteliais. Jums niekas jų neplauna, plauname smegenis patys sau. Užuot argumentuotai padiskutavę, šauname atsakymus, kaip „kentas“ su trimis „paloskėmis“. Tas keistas jausmas – svetima gėda. Bunkame ne nuo feisbuko. Bunkame patys nuo savęs.

Sukiesi tarp daugybės auditorijų ir gyvenimų. Gali pasirodyti, kad redakcijoje beveik visas pasaulis sutelpa. Ir apskritai čia visko daug, kartais net pavargsti…

Vienu žodžiu… Nemyžk į batą. Kaip ten ta nučiulpta banalybė – Jūs ne doleris, kad visiems patiktumėte….