Ar mokyklų reformoms reikėtų nuspausti stabdžius?

Įtraukiajam ugdymui nepasiruošta, nes trūksta pagalbos mokiniui specialistų, o jauni mokytojai ketina eiti iš darbo, jei reikės rūpintis ir neįgaliaisiais. Nuo kitų mokslo metų teks dirbti pagal naujas programas, o vadovėlių tam nėra. Planuojami tarpiniai egzaminai vienuoliktokams, apie kuriuos tik tiek ir žinoma – jie bus. Greičiausiai jau kitais mokslo metais. Viena paskutinių aktualijų – lietuvių kalbos egzamino temos, šviesmečiais nutolusios nuo dabarties. Patys abiturientai sako, kad lengvos. Bet socialiniuose tinkluose pasisako ne vienas mokytojas ar mokyklų reikalais besidomintis. Tokias pat, apie žemdirbius ar seno žmogaus, moters, vyro portretą Krėvės, Donelaičio ar kurio kito klasikų klasiko kūryboje rašė dabartinių mokinių tėvai, o gal ir seneliai. Tos temos drožtos perdrožtos ir nuvalkiotos per dešimtmečius. „Kas ten jas kuria ir siūlo laikyti egzaminus – tie užstrigo praėjusiuose amžiuose. Matyt, neįsivaizduoja, kad yra šiuolaikinė literatūra ir apskritai šiandieninis pasaulis su visai kitom temom. Karas. Klimato kaita. Dirbtinis intelektas. Sparčiai naikinama gamta. Temų be galo. Bet tik ne žemdirbiškoji kultūra ir Donelaitis“, – rašo žmonės, gailėdami ir mokytojų – „negi jiems neatsibodo skaityti beprasmiškus, išprievartautus rašinius apie tai, kas šiandien neaktualu visiškai niekam“.

Mokyklą su jos prieštvaninėm programom ištveriantys vaikai verti pagarbos

Anonimas

Viena mokytoja pasakoja, kad antrokas ar trečiokas rašinėlius ir diktantus rašo tik po vieną skiemenį. Tarkim vaikas „vaik“, diktantas „dikt“. Taip, kaip jie rašo žinutes, rašo ir diktantą. O mokytoja nežino verkt ar juoktis, kai turi taisyti klaidas. Galima pradėt zysti, kur nusivažiavom, kokie vaikai beraščiai, kokia karta auga, kaip jiems niekas nerūpi, kaip visi telefonuose. Bet gal nei vaikai, nei mokytojai čia niekuo dėti. Jei man reikėtų rašyti apie žemdirbius ir būrus…

Nereikia, kad visi mokiniai mokėtų viską

Ieva Kilienė

Matematikė

Viena vertus, pykstam, kad niekas nesikeičia (lietuvių kalbos egzamino temos), kita vertus, pykstam, kad keičiasi (mokymo programos). Kokia turėtų būti situacija, kad visi būtų laimingi ir patenkinti? Ko gero, daugmaž tokia: mokytojas atskrenda kosminiu laivu į mokinio sapnus ir mokinys pabunda vis daugiau mokėdamas, išugdęs savo potencialius gebėjimus iki maksimumo.

Apie lietuvių kalbos egzaminą daug nesiplėsiu, tai ne mano sritis, joje nieko nekeičiu, tad ir kritikuoti neturėčiau, bet, žinoma, reikia pokyčių tiek kūriniuose, kurie siūlomi mokiniams skaityti, tiek pačiame mokymo procese, tiek egzamine. Aš dievinu knygas, bet dalies mokyklinės programos kūrinių neskaičiau, kitus skaičiau galvodama apie matematinius uždavinius ir tik keletas kūrinių užsiliko atmintyje.

Apie programas ir pokyčius. Keisti galima po truputį arba viską iš karto. Reikia sutikti su tuo, kad šį kartą pokyčiai ateina nevisiškai paruošti visuomenei, programa išbandoma ne visoms, o tik pusei klasių, vadovėliai leidžiami ir tikimasi jų sulaukti rudenį, daug besipiktinančiųjų.

Mes nebenorime dirbti mokykloje

Erikas Gaigalas

Pedagogų profsąjungų lyderis, istorijos mokytojas

Viliuosi, kad kada nors švietimas vėl įgaus buvusį autoritetą. Kad tai atsitiks artimiausiu metu, tiesą sakant, abejoju.

Tas švietimo sistemos nuosmukis jaučiamas visoje Europoje. Matyt, toks metas. Įtampos tvyro praktiškai visose gyvenimo srityse. Švietimas ne išimtis. Gyvename nesibaigiančių reformų karuselėje. Ko gero, jos neišvengiamos, nes pasaulis kinta labai greitai ir to stabilumo, buvusio prieš kelis dešimtmečius, neverta tikėtis. Švietimas pirmas turi reaguoti į pokyčius, greitai prisitaikyti prie naujovių, naujų poreikių, naujų idėjų. Taigi, reforma pati iš savęs nėra blogis. Dėl visuomenės, taip pat ir švietimo bendruomenės, inertiškumo reformos dažnai yra priimamos priešiškai su nepasitikėjimu, kažkokiu įtarumu.

Aš daugiau pakalbėti norėčiau apie ugdymo turinio atnaujinimą kaip vieną iš reformų. Manau, kad ugdymo turinį reikia atnaujinti, nes jau dešimtmetį jis nekito. Apie tai švietimo bendruomenė žino ir tam ruošiasi, tačiau, kaip matome, kritika liejasi laisvai.

Nesuprantu, ką reiškia tas įtraukusis ugdymas

Mingaila Rastenis

Lituanistas, ne kartą kaip mokytojas ekspertas taisęs baigiamuosius abiturientų rašinius

Kalbant apie lietuvių kalbos ir literatūros egzamino temas, girdžiu, skaitau kategoriškus pasisakymus. Su daug kuo galima sutikti, daug kas diskutuotina. Tai, matyt, padarys dirbantys mokytojai, išvengdami pykčio ir kategoriškumo. Ginčuose gimsta tiesa. Tema „Ar žemdirbiškoji kultūra aktuali šiuolaikiniam žmogui?“ (rekomenduojami pasirinkti autoriai Kristijonas Donelaitis  ir Marius Katiliškis). Žinoma, aš parašyčiau ir išlaikyčiau, surasčiau tuos penkis šimtus žodžių, bet susimąsčiau. Juk pagal Donelaitį niekas dabar negyvena, todėl gal reikėtų kitokio konteksto ar kitaip klausti. Kai aš baigiau mokyklą 1970-aisiais, irgi iš Donelaičio rašėme. Šiandien gal tiktų kalbėti, ar Donelaitis yra vertybė, gal apie tradiciją jo kūryboje.

Išsamesnius komentarus skaitykite „Gimtajame…“