Nuo ko prasidėjo tavo pažintis su kinu?
Viskas prasidėjo 2011 metais, nuo pirmojo Justino Krisiūno filmo – „Emigrantai“. Aš, kartu su tuometiniu Rokiškio jaunimo teatru dalyvavau filmavimuose ir tai , sakyčiau, kad buvo mano pirmoji pažintis su kinu. Toliau sekė kitas J. Krisiūno filmas „Dėdė Rokas ir Nida“, kuriame taip pat atlikau mažą rolę.
Šiuo metu užsiimi ir kiek kitokia veikla?
Po šių filmų nusprendžiau, kad norėčiau prisidėti prie lietuviškos kino industrijos. Didžiausia problema tuo metu pasirodė, kad filmus gali pamatyti tik didžiuosiuose miestuose gyvenantys žmonės ar atvykę miesto svečiai. Nusprendžiau surizikuoti ir pabandyti filmus parodyti mažesniuose Lietuvos miestuose bei miesteliuose, kuriuose nėra stacionaraus kino teatro. Šiuo metu mano vadovaujama įmonė dirba jau 3 metus ir rodome filmus daugiau kaip 60-tyje Lietuvos miestų bei miestelių, įskaitant ir Rokiškį, kurio lankomumo rodiklių gali pavydėti gerokai didesni miestai. Džiaugiuosi, kad pavyko įgyvendinti savo svajonę.
Kaip kilo mintis pačiam prisidėti prie filmo kūrimo? Su kokiais sunkumais susidūrei?
Prieš daugiau nei pusė metų kilo mintis sukurti lietuvišką kino filmą tiesiog važiuojant iš darbo. Kadangi matau visus lietuviškus kino filmus kurie būna mažiau ar daugiau žiūrimi, truputį nujaučiau ko reikia publikai. Sekančią dieną susitikau su Justinu Krisiūnu ir pasiūliau savo idėją. Taip pradėjome ieškoti scenarijaus, ruoštis darbams, į komandą pasikvietėme dar vieną prodiuserį ir pradėjome darbus. Viso projekto metu pilnai pasitikėjau ir pasitikiu Justino kūrybinių mąstymu bei jo sukaupta patirtimi, kadangi jo darbai įrodė, kad žiūrovai myli jo darbus.
Prodiuserio darbas iš esmes yra užtikrinti sklandų projekto darbą. Finansiniai klausimai, komandos surinkimas, tvarkos palaikymas filmavimo aikštelėje, jog viskas vyktu laiku ir vietoje, kad komanda dirbtų produktyviai.
Didžiausia problema su kuria susidūrėme – scenarijus. Lietuvoje labai sudėtinga situacija su scenaristais, kurie galėtų pasiūlyti taisyklingą ir įdomų scenarijų, o ne rašliavas, kurios po pirmųjų puslapių tampa nuobodžiomis. Nusprendėme filmuoti pagal lenkišką scenarijų. J. Krisiūnas parengė, padarė pakeitimus ir taip turėjome tikrai gerą bei Lenkijoje patikrintą scenarijų.
Papasakok apie filmą. Apie ką jis? Kas jame vaidina?
Filmas “Vyras už pinigus “ yra apie mokesčių inspekcijoje dirbančią Laurą, kuri ilgus metus dirba su įmonėmis kurios nemoka mokesčių ir vieną dieną ji susiduria su Marijonu, kuris jos gyvenimą pakeis iš esmės. Marijonas nenorėdamas mokėti mokesčių, pasiklysta savo kuriamuose vaidmenyse: kas jis – vyras už pinigus, kurio paslaugomis naudojasi pusė sostinės moterų ar nuo savęs bėgantis vienišas, pasimėtęs žmogus. Ieškodama atsakymų ir stengdamasi išspręsti finansinę bylą Laura įsivelia į tikrą dramų labirintą.
Pagrindinius vaidmenis filme atlieka Justinas Jankevičius, Sandra Daukšaitė-Petrulėnė, Mindaugas Capas, Julius Žalakevičius, Nijolė Narmontaitė ir kiti.
Kiek žmonių prisidėjo prie filmo kūrimo? Kur filmavote?
Komandoje dirbo apie 35 žmonės, neįskaitant aktorių. Noriu pasidžiaugti, jog filmo operatorė Laura Aliukonytė yra vos 25 metų, bet drąsiai galime teigti, jog tai kylanti Lietuvos žvaigždė kuri neabejotinai dirbs su kur kas didesniais projektais. Jos filmavimo pastangomis ypatingai džiaugėmės.
Visi filmavimai vyko Vilniuje ir Vilniaus apylinkėse. Tiesa, vieną dieną vykome į Kauną, kuriame filmavome laive. Norėčiau pasidžiaugti, jog gavome viską, ko iš esmės norėjome.
Ar COVID pakoregavo filmavimo planus? Kokia situacija su filmais Lietuvoje?
Iš tikrųjų labai buvo baisu, kadangi iki pat filmavimo rugpjūčio pradžioje situacija keitėsi kasdieną. Visgi, darbus pradėjome tikėdami, jog filmavimo darbų niekas nepakoreguos ir situacija nepasikeis kardinaliai. Dėkojame dievui, kad viską pabaigėme laiku, niekas nesutrukdė ir tikime, kad filme nieko nebereikės keisti.
Situacija su kino teatrais bei filmais šiuo metu yra labai sudėtinga. Dėl pandemijos, kino teatrai turi riboti žmonių kiekį, o ir patys žiūrovai neaišku ar aktyviai grįš į kino sales, ar bus išsiilgę pramogų bei kino, o gal saugosis ir nesilankys kino teatruose. Kolegos kurie taip pat filmavo šią vasarą nežino ar išleis filmus numatytomis datomis, nes pagal dabartinę situaciją tai reikštų filmo finansinį nesekmę. Deja, bet tiems patiems filmams pusę metų kino salėse nepavyks suktis, tad dauguma turbūt tiesiog nerizikuos ir nukels premjeros datas ateičiai.
Kas laukia dabar?
Kol kas ateities planai migloti. Dabar laukia visi baigiamieji darbai, taip vadinama „postprodukcija“. Jei niekas nepasikeis – filmo premjera vasario mėnesį. Vėlgi, kol kas per daug neplanuojame dėl situacijos visame pasaulyje. Laikas parodys.
