Lygino su žemės ūkiu
„Kartais kai kurie eksponatai draudžiami, jei yra toks reikalavimas, bet iš tikro tai būtų milžiniški pinigai, ir mums tai – nepakeliama. O savivaldybė neturi lėšų skirti paveldui apsaugoti nuo išnykimo, tai kur čia kalbėti apie draudimus. Nėra mechanizmo valstybės mastu, nes draudimo rinkoje – tik privatūs žaidėjai. Jie diktuoja sąlygas. Spėju, kad jiems tas laukas neaktualus dėl milžiniškos rizikos“, – svarstė Rokiškio krašto muziejaus direktorė A. Gudgalienė.
O paveldo draudimą ji lygino su žemės ūkiu. „Kodėl draudimo bendrovės nenori drausti pasėlių? Nes rizikuoja patirti didžiules išmokas. Dėl eksponatų, manau, teisminiai ginčai irgi būtų „iki nukritimo“ ir abejoju, ar kas imtųsi drausti kultūros paveldą, nes čia daugybė niuansų. Štai, tarkim, šiemet turim Rimanto Zinkevičiaus prakartėlę iš upėje gulėjusio tūkstančių metų senumo ąžuolo. Jai reikalingi ypatingi standartai. Atitinkamoje temperatūroje tokia mediena gali sprogti“, – apie kultūros eksponatų savybes pasakojo direktorė.
Prievolės nėra
A. Gudgalienė žino, kad apsaugos klausimus Lietuvos muziejų asociacija ne vienerius metus kelia parlamentiniu lygiu, tačiau prievolės drausti nėra. „O ir draudimas nelaimės atveju muziejinės vertybės nesugrąžins, tik morališkai pagelbės“, – kalbėjo pašnekovė.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
Žinoma galėtų IF apdrausti…