Tai tik pastebėjimai
AB „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO) paprašėme pakomentuoti Rokiškio rajono tarybos narės Birutės Dapkienės pastebėjimus apie Lietuvos elektros skirstymo tinkle naudojamą infrastruktūrą. B. Dapkienė rašo: „Tai tik pastebėjimai: Lietuvos elektros skirstymo tinkle iki šiol naudojama infrastruktūra, kurios amžius viršija 60–70 metų. Regionuose vis dar stovi Chruščiovo laikų gelžbetoninės atramos, statytos 1950–1965 m. Tai konstrukcijos, kurių garantinis ir pogarantinis laikotarpiai seniai pasibaigę, o faktinė techninė būklė kelia tiesioginę riziką elektros tiekimo patikimumui ir gyventojų saugai. Ne ką geresnė padėtis su „Minsko“ tipo KTP transformatorinėmis pastotėlėmis – sovietmečio įrenginiais, kurių eksploatacijos amžius viršija 50–60 metų. Šių pastočių projektinis garantinis laikotarpis buvo tik 20–30 metų, todėl šiandien jos yra morališkai ir techniškai pasenusios, neatitinkančios šiuolaikinių energetikos standartų. Dalis 10 kV (apie 0,4 kV jau net nekalbu) oro linijų Lietuvoje yra 1965 metų gamybos, sumontuotos su aliumininiais laidais be plieno šerdies. Tokie laidai yra nepatvarūs, oksiduojasi, plonėja, praranda mechaninį stiprį ir tampa avarijų priežastimi. ESO deklaruoja tinklų priežiūrą, tačiau minimizuota operatyvinių pajėgų struktūra neleidžia realiai išdefektuoti senų linijų. Didelė dalis problemų nematoma regionuose, kur atramos ir laidai stovi tol, kol sugriūva. Tai nėra pavieniai atvejai – tai sisteminė, dešimtmečius ignoruota infrastruktūros degradacija, kelianti tiesioginę riziką gyventojams, verslui ir regionų ekonominei plėtrai. Miškingose teritorijose siūlomas medžių kirtimas nėra tvarus sprendimas – ilgalaikis ir saugus sprendimas yra kabeliavimas po žeme, kuris užtikrina tiek tinklų patikimumą, tiek gamtos apsaugą. Pagal Elektros energetikos įstatymą ESO privalo užtikrinti budinčias brigadas, rezervinius pajėgumus, operatyvinį reagavimą, tinklų techninę priežiūrą, planinius patikrinimus ir defektų šalinimą prieš jiems tampant avarijomis.“
Jei pateiks atsakymus
Rugsėjo 10 d. gavome tokį Rasos Juodkienės, ESO atstovės ryšiams su visuomene, atsakymą: „Jūsų užklausą gavau. Užklausų labai daug, todėl užtrunku su atsakymais. Pasistengsiu atsakyti kuo greičiau. Dėkui už kantrybę.“ Ir iki šiol tylu.
Neatsakyta ir į klausimus, kiek procentų ESO elektros tinklo šiuo metu sudaro senesnės nei 50, 60 ir 70 metų atramos; kiek tokių senų atramų per pastaruosius penkerius metus buvo pakeista ir kiek planuojama pakeisti per artimiausius penkerius metus; kiek per rugpjūčio 22-osios audrą Lietuvoje nulūžo arba buvo pažeista elektros tinklo atramų, kiek iš jų buvo senos gelžbetoninės atramos ir kiek – naujesnės; ar ESO atliko analizę, kiek atramų sugriuvo dėl jų techninės būklės, o kiek – vien dėl ekstremalaus vėjo ar medžių poveikio; kiek kilometrų oro linijų ESO planuoja pakeisti požeminiais kabeliais per artimiausius 5–10 metų; ar brigadų skaičius per pastaruosius 5–10 metų didėjo, ar mažėjo? Šiaip ar taip, jei ESO atsakymus pateiks, juos būtinai paskelbsime.
Tai – ne šiaip pranašystės
Jau prieš gerą dešimtmetį šia tema kalbėjome su tuometiniu Valstybinės energetikos specialistu Virginijumi Lukošiūnu. Jis jau tada kalbėjo apie rizikingai senus stulpus: nuo poveikio jie gali pradėti griūti, paskui save versti kitus – ir guls stulpai vienas paskui kitą kaip domino kaladėlės, o žmonės ilgam liks be elektros. Pranašystė? Ne, žmonės tiesiog žino situaciją. Pamenu dabar jau tarp mūsų nebesančio Vytauto Masiulio „pranašystę“ apie tai, jog valstybei nė motais, kad bėdų pridarys menkai beprižiūrimi suskystintų dujų rezervuarai, nebeatliekamas generalinis jų valymas, atsisakymas buitinių dujinių viryklių patikros… Bene 2020 m., renovuojant namą Kupiškyje, netyčia buvo nupjautas dujų vamzdis. Paaiškėjo, kad nėra nė vienos sklendės dujoms užsukti. Gaisrininkams vis nepavyko užslopinti ugnies – dujų paprastai neužgesinsi, o liepsna pasiekė namo sieną, ėmė nuo karščio raitytis langai. Atidengus kai kurias vamzdyno vietas paaiškėjo, kad dujų įrenginiai esą 1957 m. gamybos. Ar jie jau pakeisti? Po kelių mėnesių sprogo dujos gretimo namo pirmo aukšto bute. Liepsnos įsiplieskė iki penkto aukšto. Atrodė, kad po šio įvykio viskas keisis. Kaip sakė rajono vadovai, sunkiausia buvo nustatyti, kam apskritai priklauso Kupiškio ir Rokiškio suskystintų dujų ūkis. Beje, 2024-ųjų vasarį vėl sprogo dujos – išnešė kupiškėnų virtuvės langus su visais įstiklinto balkono rėmais. Pirmu ir antru atvejais smarkiai nukentėjo moterys, spustelėjusios elektros jungiklį… Ar čia jau pabaiga?
O kas pasikeis?
Beje, V. Lukošiūnas labai nepranašiškai pasakė, kad po rezonansinio rugpjūčio 22-osios įvykio daug kas keisis. Prieš gerus 20 metų Rokiškio elektros tinkluose dirbo apie 130 žmonių. Kiek jų palikta ESO Panevėžio regiono Rokiškio skyriuje: 10–20? Tad kas gali keistis? Panašu, tik ESO vadovas.
Kaip susidaro 7 mln. eurų pelnas, iš kurio kompensuota gyventojams, patyrusiems nuostolių? Atsakymo negavome. Anot V. Lukošiūno, kai įmonei svarbūs ne energetikai, o vadybininkai, tai ir susidaro tokia situacija: kol stulpas stovi, kam jį keisti? „Jei būtų naujas, nebūtų nugriuvęs“, – sakė jis.
Anot B. Dapkienės, stulpus atstatys. „Esmė ta, kad elektros oro linijos nepakeistos požeminiais kabeliais. „Kamajai–Jūžintai“ užkabeliuoti prieš penkerius–šešerius metus, ir jokių trukdžių nėra. Pirmiausia rajonuose reikėjo atsisakyti oro linijų, o ne inžinierių“, – sakė B. Dapkienė.
