Kiek kilogramų meilės?

Artėjant Lietuvos valstybės šimtmečiui pradedama eiti iš proto. Pasiutpolkė šokama nuo mažo iki subrendusio, nuo vos gyvos įstaigėlės iki prezidentūros. Kuris pasirodys, kad JIS labiausiai myli LIE-TU-VĄ!

Net menkavertis renginėlis dabar dedikuojamas valstybės jubiliejui, afišos marginamos trispalviais įrašais, kviečiama palanges masiškai papuošti vėliavomis… (Gal vertėtų visiems įsigyti ir trispalves kojines, ir tokio spalvų derinio apatinio trikotažo? Juk šis – arčiausi kūno, kaip ir mylima Lietuva).

Nuo meilės Lietuvai visuotinės psichozės, panašėjančios į Šiaurės Korėją, kurioje per valstybės šventes nacionalinėmis spalvomis pasipuošę korėjiečiai masiškai krykštauja arba masiškai rauda, (labai gali būti) greit pradėsime springti.

Kolegė sako: „Pažiūrėk į aikštę… Eina aštuonioliktasis amžius… Iš Donelaičio „Metų“…

Tirštame snygyje slidžiu šaligatviu vos juda palaikiu apdaru apsimuturiavusi, lazda besiramsčiuodama nuo gyvenimo sulinkusi senolė… Kur ji per pūgą gurina, pažeme tempdama apytuštę „terbelę“? Ne, ne į Darbo biržą, gal „Sodron“, gal į užmiesčio autobusų stotelę… Pro ją pralekia dvidešimt pirmasis amžius… Prabangus juodas džipas, paskui jį – panašus kitas, trečias… O tarpuvartėje prie namo su bokšteliais svirduliuoja nuolatinių paramos gavėjų porelė… Ji čia beveik kaip šveicariškas laikrodis… Pagal jos „darbo grafiką“ žinai, kada išmoka pašalpas, padalina vargstantiems labdaringą maistą.

Gyvenimas – kaip gerai žinomo šlagerio besikartojantis priedainis. Amžiai bėga, o visuomenė lieka beveik ta pati. Niekas neskaičiuoja, kiek per aikštę kasdien džipais prasuka Donelaičio „Metų“ antrininkų, „viežlybųjų“ selmų, laurų, krizų… Apsukrių, šykščių, godžių, darbščių… Ir kiek patvoriuose,  smuklėse su „bambaliais“ gyvenimo godas „rokuoja“ „nenaudėlių dočių, slunkių, plaučiūnų“?  Šie – užribio herojai. Kol kas… Bet ateis laikas, bus svarbūs ir jie. Prieš rinkimus. Kai kiekvienas balsas bus aukso vertės, nes Lietuva nyksta. Tiksliau, nyksta gyventojų, ne biurokratų, kuriuos reikės išlaikyti.

VRK paskelbė liūdnas prognozes. Teks stambint rinkimų apygardas. Mūsų, Sėlos apygardos, rinkėjai iki 2020 metų susitrauks daugiau nei 12 proc. Tad jau dabar sostinėje sėdinti valdžia viską stambina – nuo prokuratūros, teismų, darbo biržos, mokesčių, ligoninių, bankų, urėdijų… Viską – į valstybės centrus, regionams – špyga taukuota… Ir panevėžiečiams teliko drambliuko žydra svajonė iš pažadų, kad Katinų kaime bus valstybinių miškų kontora su daugybe darbo vietų. Miškininkams ir mūsų apskrities rajonų vadovams tą viešai pažadėjo ministerijos ponai per miškų reformos įkarštį. Bet dabar jau aišku – ten nieko nebus. Nes sostinės ponai tiesiog negali važiuot į užribį, Katinų kaimą.

Pinigai valdo pasaulį. Ir valstybės didžiausią turtą – žemę. Tuo pačiu ir ant jos neprivatizuotų lopinėlių gyvenančius. Mūsų valstybės didžiojo latifundininko istorijos – jau skersai gerklę. Kaip ir jo komandos „žalioji“ politika, paremta visokių rūšių draudimais… Optimizmo neprarandantys rokiškėnai kuria šių dienų tautosaką – eiliuoja kupletus: „Pagal VeRYGĄ – visi į Rygą“, pagal KarBAUSKĮ – visi į Bauskę.“

Statistika negailestinga: pernai iš šalies emigravo 57,2 tūkst. žmonių, arba 6,9 tūkst. (13,8 proc.) daugiau nei 2016-aisiais. O valdžia jau varto sukurptą Lietuvos padalijimo „Baltąją knygą“, kurioje aiškiai išgraduota mūsų perspektyva: pirmoje pozicijoje – didmiesčių pakopa, po jos – regionų centrų,  ant uodegos – skurdukų, prie kurių ir Rokiškis. Tiesa, jis paminėtas ne prie pačios žemiausios kategorijos, bet, deja, be vizijos suklestėti.

„Nieko panašaus“, – atšautų rajono galva, sostinės rokiškėnams išpyškinęs, kaip mūsų rajonas atsigauna, kaip pas mus iš emigracijos būriais grįžta šeimos su vaikais, o kad ne viskas kol kas gerai, tai kalta senoji valdžia, rieškučiomis ištaškiusi milijonus. Todėl mes statomės… Aikštėje bus didelė biblioteka… Kam rūpi, kad istorinis banko pastatas tuščias, kad namas su bokšteliais nyksta… Jeigu pavyks – parduos, kad ir už grašius… Europos pinigus daug svarbiau naujoms statyboms paimti… Kol duoda… Pandėlio seniūnas taip pat trykšta gerėjančiu krašto gyvenimu – iš užsienių grįžta pandėliečių šeimos su vaikais, gal net mokyklą ir darželį reikės plėsti…

Kiti gi kraipo galvas: „Kaip čia gali būti?“ Pernai rajone registruoti 226 naujagimiai, net 592 rajono gyventojai mirė… Taigi rajonas – prie smarkiai nykstančių teritorijų, investicijos neateina,  mokyklose vaikų per metus sumažėja keliais šimtais, tame pačiame Pandėlyje dėl gyventojų nykimo uždaromi medicinos punktai…

Ir apie mūsų valdžią… Šią savaitę subyrėjusią. Finalas buvo nuspėjamas, tik kažin, ar ne per vėlai? Netrukus prasidės savivaldos rinkimų maratonas: į rajono valdžios postus pretenduojantieji žadės mums neregėtą gerovę ir tarnauti žmogui (būrui) taip nuolankiai ir skaidriai, kaip dar niekas iki šiol netarnavo… Būras bent trumpam galės pasijusti esąs ponas!

Yra tokia gerai žinoma patarlė: „Įleisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips.“ Lenkai tą patyrė savo kailiu: šią savaitę į vieno miestelio bažnyčią per rytines pamaldas įsiveržė didelis šernas. Tiesa, ant altoriaus nespėjo užsiropšti, spėta iškviesti policiją.

Jei valdžios (sostinės ir mūsų) rietenos įgryso iki gyvo kaulo – atsiverskite Donelaičio „Metus“. Apie mūsų gyvenimą dar aštuonioliktame amžiuje buvo beveik tiksliai viskas pasakyta.

Ir dar. Šiukštu, nepamirškime pasverti, kiek meilės kilogramų iki Vasario 16-osios atiduosite LIE-TU-VAI!