Luknė Narkevičiūtė
Kiekvienas Lietuvą matome kitaip, tačiau kiekvienas, ryte pažvelgęs į dangų, išvystame saulę… TOKIĄ PAT, kurią lietuviai matė 1918 metų vasario 16 dieną, tuomet, kai Lietuva gimė iš naujo, tuomet, kai gavome progą džiaugtis laisva valstybe. Ir ne tik tuomet. TA PATI saulė laimindavo kiekvieną lietuvių kovą, kiekvieną svajonę kada nors gyventi LAISVIEMS – taip, kaip dabar gyvename mes. Kaip gyvename šiandien. Laisvėje.
Vos pravėrus langą mūsų plaučiai, širdys ir mintys prisipildo oro. TOKIO PAT, kuriuo kadaise kvėpavo drąsiausi lietuviai, kovodami už savo / mūsų LAISVĘ. Mūsų basas kojas kutena žolė, TOKIA PATI, kokia kutendavo vaikus, besivoliojusios joje prieš 100 metų. Mūsų tauta prasibrovė pro visus tamsius, niūrius debesis. Mes išsilaisvinome, mes vis norėdavome kilti į viršų, LAISVI, be okupantų.
Ir apsidairykite – mums pavyko! Laisvai galime dalintis savo nuomone, galime drąsiai kalbėti lietuviškai. Galime didelėmis raidėmis užrašyti žodžius AŠ MYLIU LIETUVĄ. Aš pati matau Lietuvą ilga linine suknele, tamsios ežero spalvos. Pilną vilties, noro gyventi. Dar matau ilgas geltonas jos kasas, surištas drąsa ir troškimu LAISVĖS. Avi ji tamsius žalius batelius, žiemą virstančius lediniais. Ji eina smėlėta Baltijos jūros pakrante, LAISVAS vėjas kedena ilgus jos plaukus. Aplinkui kažkas stato smėlio pilis ir laukia, kol saulė užleis vietą mėnuliui. Bet veltui…
Tokia yra mano Lietuva. Kokią ją – savo Lietuvą – matai tu? Atsakyti į šį klausimą turėjo progą Rokiškio Juozo Tūbelio progimnazijos moksleiviai. Progimnazija niekada nepamiršta svarbių valstybinių švenčių. Vasario 6-ąją visų klasių mokiniai dalyvavo akcijoje „Piešiu Lietuvą“, skirtoje artėjančiai Vasario 16-ajai paminėti. Akciją organizavo progimnazijos mokinių taryba. Mokiniai galvojo, kaip perteikti meilę savo šaliai piešiniais. Ir piešė piešė, o tuo metu skambėjo lietuviška muzika.
Visi turėjo progą pagalvoti, kodėl myliu Lietuvą?
