Šventojo Juozapato metai
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Lietuvos Respublikos Seimas 2023-iuosius paskelbė Šventojo Juozapato (Ivano Gavrilovičiaus Kuncevičiaus, 1580–1623 11 12) metais – praėjo 400 metų nuo kankiniškos jo mirties. Įstojęs į vienuolyną I. Kuncevičius pasirinko vienuolinį Juozapato vardą. Jis šventumui brendo Ukrainoje, Lietuvoje (čia gyveno 1596–1617 m.) ir Baltarusijoje. Tai vienintelis ukrainietis – Rytų (graikų) apeigų katalikas (arba unitas) – popiežiaus Urbono VIII 1643 m. paskelbtas palaimintuoju, o po 224 metų – popiežiaus Pijaus IX – 1867 m. – šventuoju. Šventojo Juozapato palaikai 1963 m. perlaidoti Vatikane, Šventojo Petro bazilikoje, dešinėje navoje, Šv. Bazilijaus Didžiojo altoriuje. Jis – vienas iš Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino (1617 m.) įkūrėjų (tai vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje).
Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino įkūrimas
1617 m. Juozapatas ir Veljaminas Rutskis Rūtos dvare (prie Naugarduko) sukvietė bazilijonų vienuolynų kapitulą (vyresniųjų susirinkimą). Priėmusieji laikmetį atitinkančią V. Rutskio parengtą regulą (vienuolinio gyvenimo taisykles) susijungė į Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną – Švč. Trejybės kongregaciją – su centru Vilniuje, kuris tapo Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino lopšiu.
Rytų (graikų) apeigų katalikams priklausantys tikintieji dar vadinami unitais – taip jie pavadinti po Brastos bažnytinės unijos (1596 m.), kada dalis stačiatikių pripažino vienybę su Popiežiumi. Stačiatikiai prisiekė Popiežiui ištikimybe, išprašė, kad ir toliau galės melstis Rytų apeigomis. Tad visi tie, kurie sutiko su Brastos Bažnytinės unijos priimtais nutarimais, buvo pradėti vadinti unitais arba Rytų (graikų) apeigų katalikais. Tačiau Brastos Bažnytinės unijos nutarimai plačiai imti įgyvendinti tik įkūrus Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną.
Jėzuitai, pranciškonai, dominikonai ir kiti katalikiški ordinai bei kongregacijos į Lietuvą diegti dvasingumą, kelti mokslą, kultūrą ir švietimą atvykdavo iš įvairių kraštų. Lietuvoje įkurtas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas labai greitai tapo žinomas savo plačiašake veikla ir jo nariai buvo kviečiami į įvairias LDK vietoves.
Juozapato kelias į šventumą
1617 m. Juozapatas išrinktas Polocko vyskupu pasirinko vyskupišką šūkį: „TEGUL VISI BUS VIENA!“ (Jn. 17, 21). 1623 m. lapkričio 12 d. vizitacijos Vitebske metu Juozapatas buvo žiauriai nužudytas prieš Bažnyčios vienybę kovojusių priešų: niekdariai išsityčiojo iš jo kūno – įmetė į Dvinos upę. Buvo sudaryta komisija Juozapato mirties aplinkybėms tirti, pradėtas pagreitintas kanonizacijos procesas – užvesta beatifikacijos byla. Beatifikacijos bylai medžiagą rinko kartu su Juozapatu vienoje celėje vienerius metus gyvenęs Antonijus (Anastazijus Seliava).
Greitai buvo paskelbti Juozapato užtarimu įvykę stebuklai, surastas vandenyje nesuiręs jo kūnas. Prašant Juozapato užtarimo vyko stebuklingi pagijimai: aklieji praregėdavo, sugijo paralyžuotieji, sergantys širdies ligomis, patekusieji į nelaimes buvo išgelbėti iš įvairių bėdų. Visi šie faktai buvo patikrinti Bažnyčios ir išgijusiųjų ar liudininkų priesaikomis. Juozapato šventumą po mirties patvirtino prisiekdami beveik 150 liudininkų. Šventojo Juozapato nuodėmklausys t. Genadijus Chmelnickis 1628 m. prisiminė: „Prie jo karsto ateina prašydami užtarimo ir per jį patiria didžiulę malonę ir stebuklus.“
1867 m. Popiežius Pijus IX Juozapatą paskelbė šventuoju.
1923 m. Popiežius Pijus XI šventajam Juozapatui skyrė encikliką „Ecclesiam Dei“ (Dievo bažnyčia). Joje Popiežius pabrėžė Juozapato ypatingo šventumo, gyvenimo tyrume ir neturtingume pavyzdį.
Popiežius Jonas Paulius II Juozapatą Kuncevičių pavadino „Vienybės apaštalu“.
Šventasis Juozapatas – Ukrainos globėjas, jo vardu pavadintas bazilijonų – Šv. Bazilijaus Didžiojo – ordinas: Šv. Juozapato bazilijonų ordinas.
Lapkričio 12-oji kasmet minima kaip šventojo Juozapato Gimimo Dangui diena. O jubiliejiniais 2023 m. kiekvieno mėnesio 12-oji diena Bažnyčios paskelbta mažaisiais šventojo Juozapato atlaidais.
Šventasis Juozapatas apaštalavo ne tik malda ir gyvu bei užrašytu žodžiu, bet ir savo gyvenimo asmeniniu pavyzdžiu. Pats praktikavo tai, ko mokė kitus. Net priešai negalėjo jam nieko prikišti. Jis turėjo visiems atvirą širdį ir visus apglėbė savo meile, visada visiems buvo pasiekiamas, visada nusižeminęs, nuolankus, visada atsiprašydavo. Džiaugsmingai priimdavo savo priešus, džiaugsmingai jiems atleisdavo ir už juos meldėsi. Kai priešai jį pavadino „sielų medžiotoju“, jis atsakė: „Duok, Dieve, kad aš visas Jūsų sielas užburčiau ir palydėčiau į dangų.“
Žinių apie šventąjį Juozapatą ir vienuolius bazilijonus sklaida
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1991 m. ukrainiečiams – graikų apeigų katalikams – buvo sugrąžinta Vilniaus Švč. Trejybės graikų (rytų) apeigų katalikų bažnyčia. Nuo pat bažnyčios sugrąžinimo pradėta rengtis įvairiems jubiliejams: 500 metų bažnyčios jubiliejui (2014 m.), 400 metų Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui (2017 m.), 400 metų šventojo Juozapato (2023 m.) pagerbimui.
Žinių apie Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istoriją sklaidai nuo 2001 m. Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacijos iniciatyva (prezidentė dr. Aldona Vasiliauskienė) pradėtos organizuoti šiam ordinui skirtos tarptautinės mokslinės konferencijos. Dešimt konferencijų vyko Lietuvoje, o penkios Ukrainoje. Konferencijose mokslininkai iš Lietuvos, Ukrainos, Lenkijos, Baltarusijos, Romos, Prancūzijos kalbėjo apie ordino atliktus darbus, jo svarbą Lietuvai, apie vieną ordino įkūrėjų šventąjį Juozapatą, jo dvasingumą, gebėjimą prakalbinti žmogaus sielą, uždegti jį meile ir tikėjimu Dievu, jo dėmesį ir rūpestį vargšais, įsimintinus Juozapato pamokslus, jo paties liudijamą tikėjimo pavyzdį. Juozapatas gyveno Dievui ir mokė žmones sekti Dievu. Šventąjį Juozapatą galima laikyti ekumenizmo idėjų įgyvendintoju to meto sąlygomis.
