Krašto muziejus tautodailei priskiriamų eksponatų savo fonduose turi per 4300. Tai senosios kalvių darbo geležinių kryžių viršūnės, „kuriose beraščiai, bet talentingi kalviai jungė senojo pagonių tikėjimo ir krikščionybės simbolius“.
Verpstėse, anot dr. Liberto Klimkos, „geriausiai išreikštas mitologinis supančio pasaulio struktūros suvokimas. Verpstės forma – tai mitinis Pasaulio medis, visų indoeuropietiškosios kilties tautų kultūrinio pasaulėrėdos modelio ašis“. Verpstės – tai tarsi laiškai iš tautos praeities, kuriuos dar reikia išmokti perskaityti. Tas pats pasakytina ir apie juostas, kuriose taip pat užkoduota šiuolaikiniam žmogui nesuprantami ženklai. Liaudies audinius menotyrininkas Paulius Galaunė siejo su tapyba, nes juose, kaip ir tapyboje, matomi du svarbiausi meniniai elementai: spalvingumas ir piešinys – raštas. Ypač raštų įvairumu pasižymi rankšluosčiai, kurie ilgą laiką buvo išlaikę tradicinį apeiginį pobūdį.
Gausų liaudies meno rinkinį papildo ir šiuolaikinių tautodailininkų kūrybos kolekcijos: Jono Vizbaro, Bronislovo Stanislovo Milaknio, Roberto Matulionio, Petro Vytauto Kalpoko, Juozo Čepulio, Vidmanto Zakarkos ir kitų medžio meistrų kūriniai, išliksiantys ateities kartoms; audėjų – Elenos Pipinienės, Kazės Pupienienės, Angelės Medikienės, Danutės Juozėnienės, Zitos Butėnienės, Leokadijos Kavaliauskienės, Irenos Butėnienės, Genės Šimėnienės, Palmiros Damijonaitienės ir kt. – subtiliais raštais ir suderintomis spalvomis akį traukiančios lovatiesės, rankšluosčiai, juostos. Nuo XX a. vidurio tarp tautodailininkų labai išpopuliarėjo tapyba. Tam impulsą, matyt, davė garsioji kraštietė Monika Bičiūnienė, kurios kolekcija — muziejaus pasididžiavimas.
Paroda „Neišsenkanti kūrybos versmė“ – tai muziejaus siekis gerokai platesniu mastu parodyti sukauptus tautodailės lobius lankytojams, kurie ne tik apžiūrinės eksponatus, bet galės pabandyti verpti verpstuku, pinti, austi ir vyti juostas, siuvinėti.
