Širvynėje būti lengva ir paprasta. Nes ten visi šneka ta pačia poezijos ir gamtos kalba. Kartais net tais pačiais tekstais. Ten visi kaip giminės, ir apsilankęs kelintą kartą jau žinai, ką sutiksi ir ką pamatysi, nes ne vienas grįžta į Širvynę kasmet. Ten žinai, ką ragausi – arbatą ir žuvienę – bei ką girdėsi. Ten žinai, kad stovės scena-žaginys, langas, nors poeto gimtojo namo nebėra. Ten skambės savas ir pažįstamas Daivos Vilkickienės balsas. Ne tik balsas.
Širvynėje nebijai pasiklysti laike ir erdvėje, nes laikas ir erdvė ten tarsi išnyksta.
Iš naujienų šiemet Širvynėje buvo žalia spalva, nes šiemetinės šventės moto – „O topoliai, žalieji topoliai…“ Dar Aktorė Kristina Kazakevičiūtė su Rimanto Šavelio atsiminimais apie Paulių Širvį ir Karolio Kaminsko skaitomomis eilėmis bei dainuojamomis dainomis. Dar Daiva Šeškauskaitė su truputį pirmykščiu kanklių bei daudytės skambėjimu. Dar Vytautas V. Landsbergis, kaip dažnai būna, balansuojantis tarp liaudies dainos ir dainuojamosios poezijos, ir tuo, ko gero, artimiausias P. Širviui. Dar buvo naujas šventės logotipas ir ekslibris. Dar buvo praeiviškiausio praeivio paieškos. Tik ar būna Širvynėje praeivių? Dauguma bandančių praeiti čia ateina ir pasilieka.
Bet apie Širvynę sunku rašyti. Nes kartą pajutai dvasią, atmosferą, pasakei apie ją viską, o kitais metais jauti tą patį gerumą ir paprastumą. Tą pačią ramybę ir būties lengvumą.
O iš tikrųjų Širvynė niekada nesibaigia. Nes rugsėjo 6 d. J. Keliuočio bibliotekos kiemelyje minint P. Širvio gimtadienį vėl skambės jo eilės. Rudenį Širvynės laukymėje bus pasodinti du topoliai. O po to jau prasidės kitų metų Širvynės paruošiamieji darbai. Ir kitą vasarą Degučiuose vėl rinksis pažįstami bei nauji veidai. Ko gero, ir aš ten būsiu. Pernai tariausi jau perpratęs Širvynės esmę ir paslaptį, bet šiemet jau nežinau, kodėl ten norisi grįžti kaip į prarastą rojų.
