Senieji Rokiškio pastatai: Vytauto gatvės istorija verta Agatos Kristi plunksnos

Praeities beieškant

Pavyzdžiui, Rokiškis. Ar žinote, kur buvo įsikūrusi pirmoji gimnazija? Pirmasis kino teatras? Ar galit patikėti, kad mūsų miestelyje veikė preciziškų medicinos prietaisų dirbtuvės, o viešbučiai turėjo skambius pavadinimus „Lietuva“ ir „Londonas“?

Gal kas žino, gal ir ne. Tad „Gimtasis…“ pabandė į Rokiškio istoriją pažvelgti per senus jo pastatus. Šįkart mūsų akys nukrypo į Vytauto gatvę, kuri anksčiau vadinta Naująja. 1930 m. ši gatvė pervadinta Vytauto gatve: minint 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines, 1930-ieji Lietuvoje buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metais.

Prieš daugiau kaip dešimtmetį, ieškodami mūsų miesto praeities, Rokiškio muziejininkai leidosi į įdomią ekspediciją. 2004 m. Rokiškiui švenčiant 505 metų suskaktį, jie pasklido po jo senamiestį bei priemiesčius ir užfiksavo tai, ką dar prisiminė senieji gyventojai. Paaiškėjo, kad Vytauto gatvės istorija tikrai verta Agatos Kristi plunksnos.

Pirmoji gimnazija ir senoji vaistinė

Pirmiausia pasidomėjome solidžiu akmeniniu dviaukščiu namu Vytauto g. 1, kuriame dabar įsikūręs Šiaulių bankas ir keletas parduotuvių.

Duomenų apie šį namą beveik nėra, kultūros paveldui jis nepriskirtas. Kada statytas – galima tik spėlioti, matyt, XIX a. pabaigoje, kai buvo pastatyti visi panašios architektūros akmeniniai pastatai, dabar teikiantys Rokiškiui savitumo. Juos savo lėšomis statė grafas Reinoldas Tyzenhauzas – pirmiausia mūriniai ir mediniai namai iškilo aplink dabartinę Nepriklausomybės aikštę, vėliau – Kamajų (dabartinė Respublikos) ir Naujojoje (dabar – Vytauto) gatvėse.

Rokiškio istorijai Vytauto gatvės 1-asis namas namas įdomus tuo, kad 1918 m. čia buvo įkurta pirmoji miesto gimnazija. Tam, kad ji būtų atidaryta, daug iniciatyvos rodė Rokiškio šviesuomenė. Šv. Mato bažnyčios klebonas Martynas Jankauskas iš sakyklos ragino tėvus leisti vaikams mokytis lietuviškai, leido klebonijoje apsigyventi steigiamos gimnazijos direktoriui Kazimierui Petruškevičiui bei mokytojui Vladui Apanavičiui.

Pirmoji gimnazija buvo pavadinta „Saulės“ vardu. Patalpas Vytauto gatvės 1-ajame name jai skyrė grafas Jonas Pšezdzieckis, dvaras gimnaziją aprūpindavo kuru.

1918 m. rugpjūčio mėnesį buvo paskelbti egzaminai į tris pirmąsias klases, juos išlaikė 150 kandidatų. Iš pradžių tai buvo progimnazija, nors jau 1919 m. rudenį joje pradėjo veikti V klasė. Gimnazija ji tapo 1924 m., 1925-aisiais išleido pirmąją abiturientų laidą.

Gimnazija šiame pastate veikė iki 1931 m. Vėliau ji perkelta į naujas, specialiai statytas patalpas. 1933 m. „Saulės“ gimnazija pavadinta Juozo Tumo-Vaižganto vardu.

Pokario metais antrajame šio pastato aukšte įsikūrė teismas, o daugelis dar prisimena, kad sovietiniais laikais pirmajame aukšte veikė vaistinė. Joje pagal įvairias receptūras buvo gaminami vaistai. Specialiomis svarstyklėmis farmacininkės atidžiai sverdavo miltukus ir juos kruopščiai supakuodavo į popierėlius – ne kiekvienas būtų mokėjęs meistriškai sulankstyti tas rankų darbo vaistų pakuotes. Vaistinė budėdavo ir naktimis, tad skubiais atvejais be medikamentų nelikdavai. Tiesa, naktį į ją niekas neįleisdavo, vaistus išduodavo pro langelį.

Apsukrus mechanikas atidarė pirmąjį kino teatrą

Turtinga ir Vytauto gatvės 5-ojo namo istorija. 1928 m. jį pastatė fabrikantas A. Ščiuka, kuris su šeima užėmė dalį namo. Kieme buvo įsikūrusios A. Ščiukos šaltkalvių dirbtuvės, veikė parduotuvė. 1940 m. Ščiukų šeima buvo ištremta į Sibirą.

Likusioje pastato dalyje buvo įsikūręs viešbutis „Lietuva“, patalpas čia nuomojosi dantistas J. Cindelis. Beje, šalia veikė dar vienas viešbutis, priklausęs žydui Meleriui ir turėjęs netikėtai skambų „Londono“ pavadinimą.

Miestelėnams 5-asis namas buvo žinomas ir todėl, kad čia veikė pirmasis Rokiškio kino teatras „Lyra“. Apie 1911 m. jį čia atidarė Leopoldas Kvasniauskas, pardavęs kino teatrą „Luna“ Marijampolėje.

Energingas, apsukrus ir pasižymėjęs komerciniais gabumais L. Kvasniauskas iki 1905 m. dirbo mechaniko padėjėju viename Rygos kino teatrų. Įgijęs patirties ir susitaupęs pinigų, jis pradėjo atidarinėti kino teatrus Lietuvos provincijoje. Pirmiausia 1910 m. L. Kvasniauskas atidarė kino teatrą Jurbarke, 1911 m. – Marijampolėje, kur tilpdavo net 140 žiūrovų. Pelningai pastarąjį pardavęs buvusiam Kauno duonos parduotuvėlių savininkui Čolakovui, pats kino teatrą atidarė Rokiškyje ir pavadino jį „Lyra“.

„Lyra“ Rokiškyje veikė ne taip ir trumpai – iki 1937-ųjų.

Pokario metais šiame name įsikūrė kino teatras „Saulutė“, vėliau – kultūros mokyklos auditorijos, o dabar pirmajame pastato aukšte gali rasti veterinarijos vaistinę bei prekių gyvūnams parduotuvėlę.

Sprogo pirmoji vokiečių bomba

Vytauto gatvė tikrai pažymėta pirmumo ženklu. Net ant Rokiškio paleista pirmoji vokiečių bomba sprogo būtent šioje gatvėje – netoli dabartinės parduotuvės „Bikuva“, kur senais laikais veikė skerdykla.

Nuo šiurpą keliančių detalių iki pirties inteligentams

Rokiškio muziejininkų surinkta informacija rodo, kad Vytauto gatvės pastatų istorija marga kaip genys. Ir būta čia visko, ne tik pirmosios gimnazijos ir pirmojo kino teatro.

Labiausiai nuo centro nutolusiame Vytauto gatvės gale dabar stovi du namai – akmens mūro ir medinis. Iki karo abu jie priklausė amatininkams Buikoms. Vienas Buika turėjo nemažą kailių raugyklą, kitas buvo geras batsiuvys.

Dar vienam Buikai priklausė skerdykla – dabar tame pastate įsikūrusi statybinių prekių parduotuvė „Bikuva“. Skerdiku dirbęs Antanas Buika, kaip žmonės prisimena, net išoriškai tikęs šiam amatui – buvęs baugios išvaizdos, nekalbus ir uždaras žmogus.

Maždaug ten, kur dabar yra psichiatrijos ligoninė, būta vaistų sandėlio, būtent šiose vietose prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo kasamos durpės. Į šias pelkes iš NKVD tardymo rūsių buvo metami nukankintų žmonių lavonai. Senbuviai pasakoja kraują stingdančias istorijas, kad pelkės kartais neįtraukdavo lavonų ir iš jų ilgokai kyšodavo sustingusi koja ar ranka, todėl šios vietos rokiškėnams keldavo šiurpą.

O štai Vytauto gatvės 37-asis namas dvelkė visiškai kitokiomis nuotaikomis. Iki Antrojo pasaulinio karo namas priklausė Panemunėlio mokytojui Katelei, kuris su šeima gyveno antrajame aukšte, o pirmąjį aukštą buvo užleidęs žydo Melero saldainių bei kartonažo fabrikui. Katelė kieme buvo susimeistravęs pirtį. Toje pirtyje šeštadieniais mėgdavo lankytis Vytauto gatvės inteligentai: gydytojai, advokatai, veterinaras, kapelionas. Šios gatvės senbuviai su muziejininkais dalijosi prisiminimais apie tai, kad iš šios pirties sklisdavo ne tik šiluma ir nosį kutenantys kvapai, bet ir garsios smagios dainos.

Istoriškai susijusi su medicina

Vytauto gatvėje nuo seno gyveno ne vienas gydytojas, o 35A ir 35-uoju numeriais pažymėti pastatai visą laiką priklausė ligoninei. 35-ajame name veikė infekcinė ligoninė, dabar čia įsikūręs Psichikos sveikatos centras. 35A pastate ligoninė veikė nuo 1910 m. Tarpukariu čia buvo pristatytas antrasis aukštas ir ligoninė tapo  Rokiškio apskrities ligonine. Čia ji veikė iki 1988 m., kai buvo pastatyta nauja, o senajame pastate 1999 m. įsikūrė senelių prieglauda.

Įdomi detalė – parkelį šalia ligoninės pastato sodino daktaras Žemaitis, mėgęs vaikščioti ilgaauliais guminiais batais, neva saugančiais nuo infekcijos.

Vienaaukščiame mediniame pastate šalia buvo įsikūrusi ligoninės administracija. Ligoninę perkėlus į naująjį pastatą, išsikėlė ir administracija, todėl šios patalpos ilgą laiką buvo apleistos, kol galiausiai nugriautos.

32-ajame name gyveno gydytojas Zaborskis, vedęs gražuolę medicinos seserį Mažeikytę. 31-asis namas priklausė Rokiškio apskrities veterinarijos gydytojui J. Nefui. Senbuviai spėjo, kad jo būta vokiečio, todėl 1939 m. jis pasitraukė į Vokietiją. Čia butą nuomojosi provizorius St. Vaitkevičius.

Vytauto gatvės 23-iajame name prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno chirurgas Čerškus, vėliau pasitraukęs į Vakarus. Po karo čia buvo tuberkuliozės (TBC) ligoninė. Šalia gyveno TBC gydytojas.

Vytauto gatvėje veikė net medicinos prietaisų gamykla. Name, pažymėtame 39-uoju numeriu, iki karo gyveno šaltkalvis Dranseika – be galo darbštus ir nagingas žmogus. Pradėjęs nuo nesudėtingų šaltkalvystės dirbinių, jis pamažu perėjo prie preciziškų medicinos prietaisų gamybos. Pirmajame aukšte į gatvės pusę buvo parduotuvės, kiemo pusėje ir priestatuose veikė dirbtuvės. Dranseikos šeima gyveno antrajame aukšte. Pastatas po karo buvo nacionalizuotas ir jame ilgą laiką veikė poliklinikos kabinetai. Pastačius naują polikliniką, 1983 m. į šį pastatą perkelta kraujo perpylimo stotis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pastatą susigrąžino Dranseikos šeimos palikuonys.

O štai vadinamajame „Preisienės“ name (38-ajame) sovietmečiu ilgą laiką veikė dantų protezavimo kabinetai. Namą dar prieš karą žmonos vardu pradėjo statyti Preisas. Neaišku, kuo jis vertėsi, tačiau iš statybos užmojų matyti, kad jo būta turtingo. Vis dėlto iki karo nespėta baigti statybų, todėl pokario metu jas užbaigė valdžia.

Šios gatvės 25-ajame name veikė gimdymo skyrius. Šį namą savo įstaigai prieš karą pastatė Rokiškio apskrities savivaldybė. Sovietmečiu čia irgi buvo įkurtas gimdymo skyrius, o jį iškėlus į naująjį ligoninės pastatą, trumpai veikė stomatologijos kabinetai. Dabar čia įsikūrusi Rokiškio rajono neįgaliųjų draugija.

Gimnazistų koplyčia, riestainiai ir pienas

Pasirodo, Vytauto gatvėje būta sentikių cerkvės, kuri Lietuvos nepriklausomybės metais tapo gimnazistų Šv. Augustino koplyčia. Sovietiniais laikais, 1957 m., prisidengus gatvės tiesinimo darbais, koplyčia buvo nugriauta. 2003 m. jos vietoje medžio drožėjas Eugenijus Deksnys pastatė koplytstulpį šv. Augustinui.

Kadaise Vytauto gatvėje saldžiai kvepėjo riestainiais, bandelėmis, duona – veikė kepyklėlė ir parduotuvė, veikiausiai gatvės pradžioje. Būta šioje gatvėje ir pieno krautuvėlės – ją atidarė grafo Jono Pšezdzieckio buvęs vežikas Pranas Garška. Grafui ištarnavęs 33 metus, vėliau Garška iš jo nusipirko namą Vytauto gatvėje 36. Čia buvęs grafo vežikas atidarė nedidelę pieno krautuvėlę ir iš to pragyveno. Papildomų pajamų gaudavo nuomodamas kambarius.

Gyveno burmistras

Vytauto gatvė buvo mėgstama valdžios. 1920 m. 21-ajame name savo veiklą pradėjo Rokiškio miesto taryba. Kurį laiką čia gyveno ir pats burmistras Julijonas Malevičius, kol pasistatydino nuosavą namą Kęstučio gatvėje. Vėliau šį pastatą įsigijo Stonys, o pokariu čia buvo rokiškėnų butai.

Rokiškio miesto taryba prieš Antrąjį pasaulinį karą savo veiklai pastatė naują namą (Nr. 20). Jo statybai raudonas plytas savo plytinėje Radutės priemiestyje gamino meistras Trainys. Pokariu čia veikė rusakalbių mokykla, o dabar įsikūręs Jaunimo centras.

Projektą iš dalies remia