Tęsinys. Pradžia 2013 09 28
Tęsiame pasakojimą apie Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios šventoriaus medinę architektūrą. Šįkart – apie puošniausią stogastulpį, primenantį visiems krikščionybės ištakas.
Krikšto jubiliejui – 12-os figūrų stogastulpis
Lietuva buvo pakrikštyta 1387 m. Nuo šio įvykio prabėgus 600 metų visose šalies bažnyčiose iškilmingai paminėtas Lietuvos krikšto jubiliejus. Ta proga buvo pasiūti jubiliejiniai arnotai, išleisti paveikslėliai, nukalti atminimo medaliai. 1987 m. per Žolinės atlaidus Rokiškio bažnyčios šventoriuje pastatytas stogastulpis su trimis skirtingo dydžio kryžmiškos formos stogeliais, dengiančiais 12 statulėlių. Rašytiniuose šaltiniuose informacijos apie šį statinį nepavyko rasti nei rajono muziejininkams, nei bibliotekininkėms. Stogastulpio statymo intenciją ir metus nurodo drožinio priekyje nurodyti metai – 1387-1987.
Parapijietė Zofija Klimienė prisiminė, jog sovietmečiu buvo griežtai draudžiama statyti naujus sakralinius paminklus, todėl prieš 1987 m. Žolinę šventoriuje pradėjus kasti būsimo stogastulpio pamato duobę, parapijiečiams buvo sakoma, kad ruošiama vieta gėlių vazonams. Skulptūros statymo darbus mačiusi rokiškietė Anelė Šablinskienė prisiminė, jog vėlyvą vakarą drožinį atvežė sunkvežimis, o išaušus rytui jis jau stovėjo šventoriuje. O štai tuometinis parapijos dekanas Juozas Janulis teigė, jog įamžinti šalies krikščionybės istoriją medyje jis paprašė pažįstamą menininką panevėžietį Kazimierą Nemanį (1923-2002).
Per Žolinės atlaidus stogastulpį pašventino prelatas Kazimieras Dulksnys (1910-2001), iškilmėse dalyvavo labai daug Panevėžio vyskupijos kunigų. Krikščionybės jubiliejus mūsų rajone buvo švenčiamas tik Rokiškio bažnyčioje, todėl į iškilmes atvyko didelis būrys rajono tikinčiųjų. Kitų parapijų žmonės atsivežė savo vėliavas: jos plevėsavo iškilmingoje procesijoje.
Skulptūrėlių stoginėlės tarsi suvertos ant stulpo
Krikščionybės jubiliejui paminėti skirtas kūrinys išskirtinis tuo, kad jame labai daug – net 12 – skulptūrėlių, išdėstytų trimis aukštais. Žemutinis, ant skulptūros pagrindo, šiek tiek atskirtas nuo dviejų viršutinių. Visos skulptūros figūros yra po stogeliu, tačiau viršutinės jau nugludintos vėjo, darganų, todėl sunkiai beatpažįstamos.
Lietuvių liaudies kultūros centro leidinyje „Kryždirbystė Lietuvoje. Paminklai, ikonografija, papročiai, meistrai” (2005 m.) rašoma, jog daugiaaukščiai, dviejų ar trijų stoginėlių labai puošnūs stogastulpiai būdingi tik Aukštaitijai. Į viršų mažėjančios stoginėlės, pilnos skulptūrėlių, atrodo tarsi suvertos ant stulpo.
Tarp šventųjų – mergaitė ir berniukas
Rokiškio bažnyčios šventoriaus stogastulpio pagrindo apačioje pavaizduoti Jėzus Nazarietis ir Švč. Mergelė Marija Sopulingoji su septyniais į širdį įsmigusiais kalavijais, simbolizuojančiais Dievo Motinos sielvartą. Tarp Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos – mergaitės ir berniuko drožiniai.
Lietuvių liaudies kultūros centro vyriausiosios specialistės, menotyrininkės Alės Počiulpaitės minėtame leidinyje aprašytas liaudies skulptūrose vaizduojamo Jėzaus Nazariečio paveikslas labai panašus į K. Nemanio sukurtą stogastulpyje: Kristus ilgu drabužiu, kryžmiškai sudėtos rankos, surištos virve, kojos basos, ant galvos – erškėčių vainikas, o veide atsispindi vidinės kančios rimtis ir liūdesys. Šios skulptūros aukštutinėse stoginėlėse išdrožtos dar dvi – Nukryžiuotojo, būtino kiekviename sakralinio turinio paminkle, ir Šv. Teresės Lizjietės.
Knygoje „15 maldos dienų su Terese Lizjiete ” rašoma, jog ji – viena mylimiausių ir žinomiausių katalikų Bažnyčios šventųjų, dar vadinama Karmelio gėlele, misijų globėja ir jauniausia Bažnyčios mokytoja. Grumiantis su išbandymais jos atrastas meilės ir pasitikėjimo kupinas „mažasis kelelis”, pačius „mažiausius” vedantis šventumo link, tapo švyturiu daugelio žmonių gyvenime.
Šv. Izidoriui trūksta skrybėlės
Virš Švč. Mergelės Marijos skulptūros yra dviejų šventųjų – Juozapo ir Izidoriaus – drožiniai. Drožėjas K. Nemanis juos sukūrė paisydamas liaudies tradicijų. Šv. Juozapas siejamas su Švč. Mergelės Marijos sužadėtuvių, Kristaus gimimo ir vaikystės epizodais, o skulptūroje jis vienplaukis, barzdotas, apsirengęs ilgu drabužiu ir su kūdikiu ant rankų, o vaikas ištiesęs dešinę ranką laiminti. Šv. Izidorius – žemdirbių ir padienių darbininkų globėjas, vienas dažniausiai lietuvių liaudies mene vaizduojamų šventųjų, dažniausiai drožiamas su šiaudine skrybėle ant galvos, drobiniais valstiečio marškiniais ir sėtuve rankose. Rokiškio stogastulpyje Izidoriui trūksta tik skrybėlės.
Žvelgdami į stogastulpį virš mergaitės, sudėjusios rankas maldai, skulptūros matome Šv. Jurgio ir Šv. Veronikos skulptūrėlės. Kodėl autorius taip išdėsto skulptūras, paaiškėja gilinantis į krikščionybės istoriją. Šv. Jurgis – gyvulių ir namų globėjas – dažniausiai vaizduojamas kovojantis su drakonu arba slibinu. Šios mitologinės būtybės ankstyvoje krikščionybėje simbolizavo blogį, iš dalies pagonybę. Pagonių atvertimas galėjo būti vaizduojamas kaip slibino ar drakono užmušimas ietimi. Pergalė reiškė krikščionybės laimėjimą, vaizduojant šią kaip mergaitę. Paprastai mergaitės figūra architektūros fone simbolizavo miestą.
Pasak legendos, kai Jėzus nešė kryžių į Golgotą, Veronika drobule nušluostė jo veidą. Drobulėje likęs Kristaus veido atspaudas. Rokiškio bažnyčios šventoriaus stogastulpyje šv. Veronika vaizduojama labai tradiciškai: vidutinio amžiaus moteris ilga suknele, apsigobusi skraiste, stovinti ir prieš save rankose laikanti išskleistą drobulę su Kristaus veido atspaudu, išdrožtu reljefiškai.
Angelas švelniais veido bruožais
Stogastulpio apačioje išdrožtas berniukas laiko rankose pergamento lapą su žodžiais „Ausk, Marija, rožių giją”. Tai šv. Kazimiero pamėgta giesmė, skirta Švč. Mergelei Marijai. Taigi kilstelėję akis virš berniuko skulptūros neatsitiktinai pamatome Lietuvos globėją – šv. Kazimierą. Jį droždamas K. Nemanis išlaikė pagrindinius ikonografinius bruožus: šventasis vaizduojamas visu ūgiu, karališkais drabužiais ir karūna, dešinėje rankoje laiko leliją, o kairę padėjęs ant krūtinės, tarsi maldai. Virš šv. Kazimiero – Angelo Sargo, Dievo pasiuntinio, skelbiančio žmonėms jo valią, skulptūrėlė. Sparnuotas, vienplaukis, ilgą drabužį vilkintis angelas iš nugaros apkabinęs mažą vaiką, prie krūtinės sudėjusį rankas maldai. Nors Angelas Sargas – dvasinė, belytė būtybė, jis primena gražų jaunuolį, turintį švelnių moteriškų veido bruožų. Angelo figūra, gobianti plačių sparnų siluetu, kelia globos ir saugos jausmų, kai šalia stovi bejėgiškai mažas vaikas.
Skulptūros stiebas, stogelių šoninės ir kampinės atramos puoštos ornamentais, liemuo raižytas, o kūrinį užbaigia geležinis kryžius.
Bus daugiau
Dalia Zibolienė
