Paveldą praturtintų nauji vitražai
Rokiškio Šv. Mato bažnyčios klebonas Eimantas Novikas per sekmadienio šv. Mišias parapijiečiams paskelbė, kad koplyčia atvira visiems norintiesiems ją aplankyti. Galbūt, pamatę jos tylų grožį, parapijiečiai, ir ne tik jie, panorės finansiškai prisidėti prie pradėtų kurti koplyčios vitražų.
Pasak klebono, kitaip nei Rokiškio bažnyčioje, koplyčioje vitražų niekada nebuvo, jie kuriami nauji. Toks sumanymas kilo JAV gyvenančiam fotomenininkui Jonui Dovydėnui, iš Trumpiškio kaimo (Juodupės sen.) kilusio rašytojo Liudo Dovydėno sūnui.
Vitražais pasipuoštų visi penki pirmajame koplyčios tarpsnyje esantys langai ir šešios antrajame tarpsnyje esančios rozetės. „Vitražai kainuos daugiau kaip 20 tūkstančių eurų ir du trečdalius šios sumos dovanos Jonas Dovydėnas. Likusią sumą tikimasi surinkti iš vietos bendruomenės. Prie šio sumanymo jau prisidėjo Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondas, galbūt atsiras ir daugiau šios iniciatyvos rėmėjų, nes kol kas iš vietos bendruomenės per pora savaičių tesurinkome 180 eurų“, – sakė E. Novikas ir akcentavo, kad nieko nenori raginti, tik kviečia. „Nereikia nieko forsuoti, viskas turi vykti savo noru. Juk ir grafas Tyzenhauzas ne vienerius metus įkalbinėjo vietos žmones prisidėti prie Rokiškio bažnyčios, kuria dabar taip didžiuojamės, statybos“, – pastebėjo klebonas.
Ir mūsų proseneliai prisidėjo, nors, žinoma, jų indėlis, palyginti su grafų Tyzenhauzų milijonu, skirtu Rokiškio bažnyčios ansambliui, buvo trupinėliai. Bet kiekvienam – savo. Juk ir našlės skatikas, Jėzus vertinimu, buvo brangesnis už kitų. Tad, reikia tikėtis, rokiškėnai, prisimindami senas tradicijas, neliks abejingi siekiui vitražais papuošti Šv. Juozapo koplyčią.
Rokiškio bažnyčios klebonas teisus sakydamas, kad negalime vien džiaugtis ir naudotis paveldu, turime ir patys kažką vertingo palikti, kas praturtintų tą paveldą. „Manau, kad pagrindinis fundatorius J. Dovydėnas pajėgtų ir visą sumą už vitražus sumokėti, bet norima visus įtraukti, kad visi prisidėtume prie vertybių kūrimo. Kaip būdavo anksčiau. Juokaujama, kad statant Rokiškio bažnyčią aplinkiniai gyventojai liko be kiaušinių, mat jų baltymai buvo naudojami kaip statybinė medžiaga. Taigi visi nešė“, – E. Novikas.
Kuria mistišką gotikos nuotaiką
Vitražai ir gotikinė sakralioji architektūra tiesiog neatskiriami. Paslaptinga vitražų šviesa sukuria mistišką nuotaiką, tokią būdingą gotikos stiliui. Todėl ir visi neogotikinės Rokiškio bažnyčios langai vitražiniai. Visi jie grafų Tyzenhauzų užsakymu buvo sukurti 1882 m. Austrijos sostinėje Vienoje. Kūrė juos garsūs meistrai. Vitražai ne tik džiugina akį savo grožiu, bet ir pasakoja bažnyčios istoriją: be vyskupų, juose vaizduojami ir grafų Tyzenhauzų bei su jais susigiminiavusių šeimų herbai.
Tad sumanymas vitražais papuošti Šv. Juozapo koplyčią, priklausančią vienam gražiausių Lietuvoje neogotikiniam Rokiškio bažnyčios ansambliui, – logiškas.
Kaip „Gimtajam…“ sakė J. Dovydėnas, idėja jam kilo prieš keletą metų, kai apsilankė Šv. Juozapo koplyčioje. „Ji man pasirodė be galo graži. Tik pagalvojau, kad paprasti langai jai netinka – kažkokie tušti. Norėjosi kitokios šviesos, nuotaikos, norėjosi pridengti vidinę koplyčios erdvę nuo išorės, kad joje būtų galima susikaupti, melstis, medituoti“, – sakė J. Dovydėnas, pagrindinis vitražų fundatorius.
Kreipėsi į garsų vitražistą
Norėdamas, kad ir koplyčios vitražai būtų vertingi meno kūriniai, J. Dovydėnas dėl jų sukūrimo kreipėsi į dabar jau mirusį dailininką-vitražistą nacionalinės premijos laureatą Algirdą Dovydėną, taip pat kilusį iš šiaurės Lietuvos. „Bet mes ne giminės, mūsų protėviai skirtingi“, – patikslino J. Dovydėnas.
Garsus vitražistas A. Dovydėnas Lietuvos bažnyčioms yra sukūręs ne vieną įspūdingą vitražą. Jo kūrinius galima pamatyti Švč. Mergelės Marijos Krikščionių pagalbos bažnyčioje Nidoje, gotikinėje Šv. Mikalojaus bažnyčioje Vilniuje, Kryžių kalno pranciškonų vienuolyne ir daugelyje kitų vietų. A. Dovydėnas spėjo sukurti Šv. Juozapo koplyčios vitražo projektą-eskizą, o pradėtą darbą tęsia jo buvusi mokinė dailininkė Ieva Paltanavičiūtė.
„Ji atlieka visą techninį darbą pagal sukurtą projektą“, – patikslino J. Dovydėnas.
Dailininkė jau sukūrė viso vitražo šablonus ir kelias natūralaus dydžio būsimo vitražo detales.
Vitražai yra geometrinio rašto, tačiau, pasak J. Dovydėno, juose ryškus gamtos motyvas. Rombo viduryje – pasikartojantis keturlapis žiedas. Žiedo motyvas yra naudojamas ir Šv. Mato bažnyčioje bei Šv. Juozapo koplyčios interjere. Visuose languose įpintas žiedo motyvas yra panašių, derančių, bet skirtingų spalvų. Kiekvienas langas įrėmintas ryškesnės spalvos rėmeliu su pasikartojančiais intarpais. Visas paviršius užpildytas bespalvio stiklo rombais. Bespalvis stiklas yra apdorotas, todėl turi faktūrą ir praleidžia šviesą, bet atriboja išorinį vaizdą, nes kuriamų vitražų paskirtis yra dengti, atriboti vidinę erdvę nuo išorės. Švelni, išskaidyta šviesa padės susikaupimui, maldai, meditacijai.
Išlaikė autentiškumą
Nors vitražais dar neišpuošta, Šv. Juozapo koplyčia pakeri autentišku žavesiu ir nesumeluotu grožiu. Be abejo, ji nė iš tolo negali lygintis su Rokiškio bažnyčios puošnumu, tačiau stiliaus vientisumu didžiuotis gali. Bažnyčios klebonas E. Novikas sakė, kad ji penkis kartus buvo perdažyta, tačiau visa kita liko, kaip buvę. Išliko ornamentuotų keraminių plytelių grindys, altorius, šv. Juozapo skulptūra – laimei, prabėgęs laikas jos nenuniokojo negrįžtamai, nors restauratorių prisilietimo i labai reikėtų. Šv. Juozapo koplyčia yra nacionalinis architektūrinis ir sakralinis paminklas, 1996 m. įrašytas į Kultūros paveldo registrą. Deja, kaip teigė Rokiškio klebonas, viskam pinigų neužtenka. Panevėžio vyskupijoje, kuriai priklauso ir Rokiškio bažnyčios ansamblis, yra daugiau kaip dešimt kultūros paveldo objektų, todėl sakraliniam paveldui skiriamas lėšas tenka labai apgalvotai skirstyti. „Verkiant reikia tvarkyti Salų Šv. Kryžiaus bažnyčią, nes jai negauta lėšų iš ES fondų. Jeigu gaunamus pinigus visiems po lygiai padalinsi, nesutvarkysi nieko“, – pastebi Rokiškio klebonas.
Šv. Juozapo koplyčia yra neogotikinių formų, kompaktiška, šešiakampio plano, dviejų tarpsnių, su rūsiu. Stogo forma – kupolas, stogo danga – skalūno plokštelių. Kitus stogo elementus sudaro šešiakampio plano molio plytų mūro kupolo žibintas su smailiaarkėmis angomis ir piramidiniu stogeliu. Įrengti dvišlaičiai kupolo stoglangiai.
Toks pat gražus gotiškų linijų suderinimas sudaro ir koplyčios vidų. Pačiame centre stovi 4,1 m aukščio altorius (aukštis – be sunykusio kryžiaus). Jis paženklintas Šv. Dvasios simboliu – ženklu su dviem balandžiais. „Kiekvienas altorius turi savo mintį ir relikvijas. Pavyzdžiui, Jėzaus Širdies simbolis – pelikanas, Švč. Mergelės Marijos – avinėlis, o Šv. Dvasios – balandžiai. Rokiškio ansamblio altoriai statyti pagal senąsias tradicijas“, – paaiškino E. Novikas.
Prieš altorių įrengta akmeninė su keraminėmis plytelėmis vienos pakopos pakyla, marmurinė mensa (altoriaus pagrindinė dalis – aukojimo stalas) su bronziniu reljefu, virš mensos esanti altoriaus dalis – retabulas yra padarytas iš betono ir gipso, dažytas, su marmuro cokoliu ir auksuotomis detalėmis. Aukštai centre, antrajame tarpsnyje, stovi polichromuota (daugiaspalvė) bei auksuota 1,30 m aukščio skulptūra „Šv. Juozapas, Marijos Sužadėtinis“.
Vidaus lubų, sienų, kolonų apdaila – tinkas su XIX a. pab. polichromijos fragmentais. Grindų, pandusų, laiptų pakopų danga – ornamentuotų keraminių plytelių.
Kaip pastebėjo E. Novikas, viskas daryta tų pačių meistrų, tokio paties lygio, kaip ir Rokiškio bažnyčioje. „Dirbo mūrininkai iš Silezijos, o tai liudija kokybės ženklą, vadinasi, statybos turi išliekamąją vertę. Tai ne dabartinės, kai grindų plytelės geriausiu atveju tarnauja dešimt metų“, – pastebi Rokiškio klebonas.
Šv. Juozapo koplyčios istorija
Rokiškio bažnyčios, varpinės ir koplyčios kompleksas sudaro vieną gražiausių neogotikos ansamblių Lietuvoje.
Pirmąjį architektūrinį Rokiškio bažnyčios projektą sukūrė Frydrichas Gustavas fon Šachtas 1866 m. 1880 m., mirus grafui Reinoldui Tyzenhauzui, pirmajam Rokiškio bažnyčios fundatoriui ir statybos vadovui, darbai nesustojo. Jo sesuo Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė sudėjo į Rokiškio bažnyčią gražiausią savo kraičio dalį ir ne tik tęsė darbus, bet ir pasirūpino, kad bažnyčia iš vidaus ir iš lauko būtų didingesnė ir puošnesnė, nei brolio buvo numatyta. Jos patarėju tapo architektas Georgas Verneris iš Matrijos (Tirolis, Austrija), pagal kurio brėžinius įrengtas visas Rokiškio bažnyčios vidus.
Nuo 1880 m. bažnyčios statybai vadovavęs architektas G. Verneris suprojektavo ir varpinės bokštą, šventoriaus tvorą bei koplyčią. Pastarąją numatė pastatyti ties bažnyčios viduriu, šiaurinėje pusėje, kaip šarvojimo koplyčią.
1883 m. pagal G. Vernerio projektą, jam pačiam prižiūrint darbus, išaugo bokštas. Tais pačiais metais kitoje bažnyčios pusėje sumūryta laidotuvių koplyčia. Pastato sienos sumūrytos iš tokių pat plytų kaip ir bažnyčia – aukštu šešiakampiu, pereinančiu į kupolišką stogą, virš kurio iškyla gotiškas bokštelis.
Koplyčia buvo skirta laidotuvių pamaldoms, tačiau ji negalėjo sutalpinti daugiau žmonių, todėl ilgainiui laidotuvių pamaldos persikėlė į bažnyčią.
Sovietmečiu koplyčia buvo uždaryta. Joje veikė sandėlis. Remontuojant bažnyčią bei statant kleboniją, ten buvo sukrautas cementas. Čia taip pat buvo laikomos vėliavos ir kitų bažnytinių procesijų reikmenys.
Koplyčia iš dalies restauruota 2006 m. Jos viduje sustatyti suolai, įrengta visa elektros sistema, sutvarkyti šviestuvai.
Be žmonių bus tik puošmena
Pasak Rokiškio bažnyčios klebono, net išpuošus koplyčią vitražais ir gražiausiai sutvarkius, ji gyvybės neatgaus, jeigu nebus joje nuolatinės veiklos, jei netaps ji reikalinga žmonėms. „Svarstom, kaip ją įveiklinti. Kaip šarvojimo, laidojimo koplyčia ji yra per maža – čia telpa tik trisdešimt žmonių. Jau formuojasi viena tradicija – kai vasarą rengiame parapijos vaikų stovyklą, čia vyksta šv. Mišios vaikams, adoracijos. O kitu laiku? Galvojam, gal čia galėtų vykti šv. Mišios lotynų kalba? Šv. Juozapo koplyčioje yra puiki akustika, tą taip pat verta išnaudoti“, – svarsto klebonas ir ragina parapijiečius teikti pasiūlymus dėl veiklų koplyčioje. Gal tuomet susiformuotų tradicijos?
Prisiminiau, ką sakė Marijos dangum ėmimo kongregacijos sesuo asumpcionistė Benedikta, į Lietuvą atvykusi iš Prancūzijos, apie tai, kas yra bažnyčia. Pasak jos, žmonės bažnyčią įsivaizduoja tik kaip pastatą, o už tai, kas jame vyksta, atsakingi tik kunigai. Bet bažnyčia – tai mes, tikintieji. Juk žodis „bažnyčia“ yra kilęs iš graikų žodžio ekklesia, kuris reiškia „surinkimas“ arba „pašauktieji“. Pagrindinė žodžio „bažnyčia“ reikšmė slypi ne pastate, bet žmonėse. Taigi, kaip panaudoti šį nuostabų sakralinį paveldą – Šv. Juozapo koplyčią, kad jis neliktų tik pastatu, – mūsų visų reikalas.
Projektą iš dalies remia
Tai, kai nebėra Rekertos , Dūdienė nebeišbarstė socdemams “Mataušinių” premijų,kurių negavo buvęs dekanas Cukuras.