„Pagyvensiu sau“
Nuo 2000-ųjų Pandėliui vadovavęs R. Varanius nė kiek nesutrinka, kad pandėliečiai jį tebevadina seniūnu. Sako, seniūnas panašiai kaip klebonas – visam gyvenimui. Ūkiškas, neieškantis žodžio kišenėje, per emocingą būdą valdžios „paglostytas prieš plauką“, žemaitišku akcentu dėstantis savo poziciją. „Būdo nepakeisi“, – šmaikštauja R. Varanius, jam priminus seną įvykį, kai žemdirbių susitikime su šalies valdžia, tarp kurios buvo ir tuometis prezidentas Valdas Adamkus, seniūnas įsiaudrino dėl sunkios ūkininkų padėties ir švilpė. Dėl to iš savo vadovų sulaukė nemalonumų, tiesa, nelabai griežtų. Emocingas būdas seniūnui tarnyboje ir padėdavo, ir sukeldavo tam tikrų replikų. Bet kieto charakterio žemaitis nebuvo tarp tų, kurie pasiduoda…
„Per 19 metų rimtų nuobaudų neužsidirbau. Dabar esu visiškai laisvas žmogus, galiu pagyventi sau. Nėra nostalgijos, bent jau kol kas. Jaučiuosi, tarsi būtų atostogos. Gyventi be tarnybos psichologiškai rengiausi. Nežinau, kaip bus po mėnesio ar dviejų. Kol kas jaučiuosi gerai. Bet ryte dar atsibundu tuo pačiu metu, lyg reikėtų į tarnybą“, – pirmuosius gyvenimo be valdiško darbo pojūčius pasakojo R. Varanius.
Iš kritiko pozicijos
Prieš dešimtmetį A. Baltuškaitė į Jūžintų seniūnus nėrė iš žurnalistikos. „Nelabai įsivaizdavau seniūno darbo, nors laikraštyje dirbdama daug domėjausi ir aiškinausi seniūnijų problemų. Norėjosi išbandyti, nes kritikuoti – viena, o problemas spręsti, kodėl to ar ano seniūnas nepadarė, – visiškai kita. Dirbti gerai seniūnas tikrai gali, jeigu į seniūniją žiūri kaip į savo namus ir savo ūkį“, – darbo Jūžintuose patirtį apibūdino Audronė.
Ko seniūnas negali? „Seniūną riboja skiriamos lėšos ir įstatymai. Pavyzdžiui, jie neleidžia gyventojams teikti mokamų paslaugų. Kai prezidente pirmai kadencijai išrinko Dalią Grybauskaitę, buvo pasakyta, kad seniūnijos galės užsidirbti teikdamos paslaugas ir iš jų surinkti specialiųjų lėšų: garbingo amžiaus ar vienišiems žmonėms
kiemuose nupjauti žolę, nuvalyti sniegą. Juk surinkti pinigai būtų panaudoti seniūnijos žmonių gerovei. Bet paaiškėjo, kad to daryti už pinigus neturėsime teisės. O gyventojai ateina ir prašo tokios pagalbos, siūlo susimokėti už ją. Paaiškinu, kad neturime teisės imti grynųjų už darbą, jiems nuomoti traktoriaus, tačiau žmonėms tą suprasti sunku. Seniūnijos autobusiuku leidžiame naudotis bendruomenei, kai labai reikia, o jei pagalbos šaukiasi gyventojas, siunčiame jį pas privatininkus, su kuriais esame sutarę, kad bėdoje žmonėms pagelbės. Su seniūnais, seniūnų asociacija daug kovojom, kad būtų pakeisti įstatymai, bet nelaimėjom“, – apie suvaržytas seniūnijų galimybes dėstė A. Baltuškaitė.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
