Sienos privertos. Jei taip norisi bastytis, bastykis, bet teks izoliuotis. Latvijoje. Arba kur nors kitur. Pavasarį jauni džiūgavo, kad „koronė“ pasiglemžia tik senukus ir pusamžius, ant kavinių ir parduotuvių durų pasirodė šias amžiaus grupes atbaidantys užrašai, dėl kurių formuluočių ne vienam teko teisintis, kad tai – ne diskriminacija. Šiuo metu įsitikinta – „koronė“ myli visus, ypač tuos, kurie mėgsta arba priversti būti, dirbti pulke, minioje. Kai kas prisišokinėjo lįsdami į naktinius klubus, trūks plyš ruošdami šventes tarsi tik jos būtų šių dienų tikslas. Na, tikslas kartais tik vienas – pliusiukas popieriuje. To šventai reikalauja magiškas žodis „projektas“. Kaip pyko komentatoriai, kad „Obeliai su „Obeline“ pasiekė Rokiškio švenčių lygį“! Suprask: į koncertą parke sukviesti per prasti atlikėjai! Per daug vietinių! Matot, reikia žvaigždžių, kurių pagarbinti suplūstų minios žiūrovų kaip pernai, užpernai ar dar anksčiau… O kaip tada su saugumo reikalavimais dėl „koronės“? Tai nė motais. Atsiradus bent vienam ligos atvejui, Obeliai tikriausiai būtų buvę prakeikti tų pačių internautų.
Prisišokinėjom. Ministras pirmininkas padėjo tašką: nuo spalio 1-osios – jokių miestų ir derlių švenčių! Pakaks!
Lieka mažytės šventės. Nebūtinai tos, apie kurias garsiai skelbiama afišose. Mažytės šventės – tai sielos šventės. Gatvėje sutikta skaitytoja pasidžiaugė dar vasaros gale prie Rokiškio turgaus matytu vaizdu: dvi žavingos pradinukės (tikriausiai seserys) garsiai šūkaudamos kvietė prie savo žaislų, sudėliotų ant grindinio. Juos išaugo, todėl dovanoja. Skaitytoją sujaudino tai, kad žaislais ne atsikratoma, o pasidalinama su tais, kam galbūt labiau reikia. „Šiais laikais, kai viskas parduodama, toks poelgis atrodo tarsi saulės spindulėlis“, – jausmingai pasakojo moteris.
Dažnai keikiame valdžią, kad nepadarė to ir ano. Kartais kreipiamasi ir prašoma gelbėti nuo jos… Tačiau vienas skambutis pasitaikė anaiptol ne toks. Jis vėlgi susijęs su vasaros laiku. Skambinantysis pasakoja pusdienį trukusią istoriją: kaimyninio sklypo namo lietvamzdyje įstrigo jauniklis paukštis, gentainiai kelia neišpasakytą triukšmą, gaila paukščio. Būtų galima imti kopėčias ir ropštis gelbėti, bet nedrąsu – šeimininkai toli, namas negyvenamas, prieš kurį laiką į jį bandyta brautis, tad vienas pilietis su kopėčiomis galėjo sukelti nepagrįstų įtarimų. Nutarė ieškotis pagalbos – paskambino seniūno pavaduotojui Andriui. Jis pažadėjo atsiųsti darbininkus. Pagalba pasirodė tik baigiantis dienai, vakarėjant. Ir ne keli darbininkai, o vienas pavaduotojas. „Šiandien vyrai smarkiai dirbo, pavargo, nebenorėjau jų po darbo dar čia siųsti, pats atvažiavau“, – paaiškino ir padėjo ištraukti įstrigusį paukštį. Sakysite, situacija kaip iš penktos klasės mokinuko rašinio? Tačiau skambinusiajam įstrigo tai, kad pagalvota apie eilinius. Prašė seniūnijos neminėti, nes pavaduotojas ir taip atpažinsiąs save. Norėjo tik padėkoti… Viešai. Už tai, kad užjautė ir tesėjo žodį.
Mažomis sielos šventėmis drįstu pavadinti ir šiuos du skaitytojus. Jie pastebėjo, nepamiršo ir išsakė tai, kas gero (o ne blogo) ant širdies guli. Belieka palinkėti daugiau panašių švenčių.
Nors čia trupinėlis pozityvo