Pokalbiai su draugais ar pažįstamais dažniausiai sukasi ne apie žvaigždėtą rugpjūčio dangų, skaičiuojant krintančias žvaigždes. Ir net ne apie prasidėjusį grybų sezoną. Per daug švelnu įsijautrinusiai visuomenei, kai net tokia saugi tema kaip oras šiandien turbūt galėtų virsti aršiu ginču. Ir į pradinį tradicinį klausimą – „kaip sekasi?“, atsakymo nelaukiama, neįdomu, nes tai tik priverstinis mandagumas – abi (arba viena kuri) pusės skuba išsiaiškinti pašnekovo poziciją pabėgėlių, skiepų, Galimybių paso, covidinių ribojimų, COVID ligos temomis ir nuspręsti – ar toje pačioje nuomonių stovykloje esama. O jeigu ne? Pokalbis gali įkaisti iki atominio sprogimo. Jeigu tik leisiesi emociškai manipuliuojamas.
Nelegalių migrantų klausimu netikėtai gali būti apšauktas rasistu, veidmainiu krikščionimi, nemokančiu atjausti geresnio gyvenimo ieškančių svetimšalių, neapykantos sklidinu visiems kitatikiams. Nors nelegalių migrantų srautas į Lietuvą neturi nieko bendro su visu tuo. Nesvarbu, kas kirstų svetimos valstybės sieną be dokumentų ir vizos – Maltos krikščionys, Indijos budistai, Latvijos protestantai ar Irako musulmonai – faktas vienas ir tas pats – tai pažeidimas, nusikaltimas. Ir už jį turėtų būti baudžiama. Jeigu tai ne karo pabėgėliai ir ne nuo religinių persekiojimų bėgantieji. Todėl neaišku, kodėl tuomet vis dar remiamasi 1951 m. priimta Ženevos pabėgėlių konvencija, kuri buvo numatyta tik trumpam laikotarpiui ir neturėjo nieko bendra su migracija iš ekonominių paskatų. O pabėgėliai iš Irako, per Baltarusiją organizuotai patekę į Lietuvą ir yra tokie – savo motyvacijos net neslepia – Europoj (aišku, Vokietijoje) ieško ekonominio rojaus.
Susidūrusieji Lietuvos pasieny (Adutiškyje, Švenčionių r.) pasakoja ne apie varganus paliegėlius, o apie puikiai apsirengusius raumeningus vyrukus, kurie pinigų tikrai nestokoja, o ūkininko kukurūzų laukais perbėgę pasienio zoną ieškojo ir surado, kas juos už pinigus pervežtų į Lenkiją ir toliau į Vokietiją.
Bet taip pasisekė vienam kitam. Kitų rojus kol kas skleidžiasi laikinose priebėgose Lietuvos pasieny, palapinėse, o nedidelė dalis pirmadienį atkeliaus susipažinti su Rokiškio psichiatrijos ligoninės rojumi. Ir tai mums kainuoja ir kainuos. Nesvarbu, kad jie ne to tikėjosi – nejaučiu jiems jokio išskirtinio gailesčio, puikiai žinojo, ką daro ir kodėl. Galų gale derėdamiesi dėl savanoriško grįžimo namo kainos (300 eurų plius nemokamas bilietas jiems atrodo per mažai) užsidirbs ir grįš (jeigu sutiks) netuščiomis. Todėl man tikrai negaila tokio tipo pabėgėlių. Tuomet reikėtų gailėtis visų, kurie dėl geresnio gyvenimo, dėl noro pasiekti finansinį rojų čia ir dabar pažeidinėja įstatymus ir daro nusikaltimus. Pavyzdžiui, narkotikus gabenančių „mulų“ iš Lietuvos, įkliuvusių ir ilgam sėdusių, tarkim, į pasibaisėtinų sąlygų Meksikos kalėjimus.
O Galimybių paso, covidinių ribojimų, skiepų klausimu gali gauti ne tik emocinių manipuliacijų kokteilį, kuris lengvai svaigina, pamirštant, kad pagirios gali būti sunkios. Čia jau konkrečiai gali gauti į galvą. Sveikatos apsaugos ministrą jau priversta saugoti policija dėl grasinimų jam, šeimos nariams, vaikams.
Pagrindinis šių temų emocinių manipuliacijų plakinio ingredientas – asmens laisvė, demokratija ir pasikėsinimas į visa tai. Neva vakcinacija, covidiniai ribojimai, Galimybių pasas kėsinasi į asmens laisvę, rūšiuoja žmones ir t. t. O kur dar įvairios sąmokslo teorijos, socialiniuose tinkluose plintantys gandai, nuogirdos, pateikiami kaip faktai?
Šaukdami apie laisves, nenorintieji vakcinuotis pamiršta, kad vakcinacija nėra privaloma, bet rekomenduojama, taigi į laisvę rinktis nėra kėsinamasi. Nesivakcinuokite, bet sėdėkite namuose ir niekas nieko nesakys. Štai čia ir kyla problema. Ne dėl vakcinacijos, o dėl didesnių ribojimų nei pasiskiepijusiems ar persirgusiems. Manipuliuodami laisvių tema pamiršta, kad jų laisvės kelia grėsmę kitų teisėms ir sveikatai.
O kas kelia didesnę grėsmę sveikatai – vakcinacija ar COVID liga? Pabuvusieji COVID reanimacijos palatose tokio klausimo neužduotų, o per stebuklą iš jų išsikapsčiusieji dar ilgai jaučia pasekmes – pilnos sanatorijos pokovidinių ligonių.
Laisvė nereiškia galimybės elgtis, kaip man patinka. Gyvendami tam tikroje visuomenėje, valstybėje, esame sudarę savotišką sutartį laikytis jos įstatymų ir taisyklių, kitaip bendras gyvenimas nebūtų įmanomas, o laisvė virstų anarchija.
Ir Galimybių pasas nėra laisvė gyventi taip, tarsi COVID pandemija jau būtų pasitraukusi. Nuo rugpjūčio 16 d. verslo įmonės galėjo rinktis – aptarnauti visus ar tik turinčius Galimybių pasą. Pasirinkusioms pastarąjį variantą taikomi kiti ribojimai, pvz., tokiose vietose galima nedėvėti kaukių, vis dėlto rekomenduojama. Nuo rugsėjo 13 d. reikalavimas verslo įmonėms aptarnaut i tik turinčiuosius Galimybių pasus taps privalomu.
Betgi niekas nebeskaito jokių oficialių šaltinių, remiasi tuo, ką kaimynas parašė feisbuke. Jau šią savaitę turintieji Galimybių pasus mėtė žemėn kaukes ir nesileido drausminami – juk atsibodo suvaržymai, žmonės pavargo nuo viso to, o kalta, aišku, ribojimus įvedusi Vyriausybė. COVIDUI dzin… nuo visų šitų protestų. COVIDAS neatsitraukė ir pandemija nesibaigė, kaukės nėra valdžios mums primestas apynasris asmens laisvei pažaboti – jos mūsų pačių saugumui, todėl, deja, teks apsiginkluoti kantrybe. Atrodo, jos reikės ilgam. Todėl verta dažniau pažvelgt į žvaigždėtą rudenėjantį dangų ir skaičiuoti krentančias žvaigždes.
