Be to, kad ne kartą matėme jo kūrybos parodas Rokiškyje, R. Venckus surengė 10 autorinių parodų užsienyje, 80 – parodų Lietuvoje. Jis yra 49 tarptautinių ir 40 vietinių meno parodų dalyvis. Jo kūriniai saugomi Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Vokietijos meno muziejų ir privačiose kolekcijose.
– Rokiškyje Jūs esate surengęs ne vieną parodą kaip fotomenininkas, dalyvavote fotografijos rezidencijoje, buvote jos ekspertu. Dabar muziejaus ekspozicijos erdvėse išvysime akrilinės ir skaitmeninės tapybos kūrinius. Galima Jus vadinti universaliu menininku? Arba kaip vadinti būtų teisinga?
– XX amžiaus antroje pusėje komunikacijos ir humanitarinių mokslų aplinkoje ėmė skintis kelią medijų terminas. Amžiaus pabaigoje net pas mus pradėta vis labiau susigyventi su medijų meno terminu. Šiandien pasakymas „medijų menininkas“ nieko per daug nebestebima. Tad mane vertėtų labiau juo ir traktuoti. Be to, aš ir pats daug kur pasirašinėju, kad esu medijų menininkas ir kritikas, o Vilniaus Gedimino technikos universitete einu menų profesoriaus pareigas.
Tapyba mano gyvenime nėra labai naujas dalykas. Valdydamas skaitmeninės kūrybos įrankius, jau ne vienerius metus tapau kompiuteriu. Tik anksčiau aš nesiekiau kurti tokių paveikslų, kuriuos demonstruočiau meno galerijose ar muziejuose. Juolab jie visi labiau priminė grafiką, bet ne tapybą. Tikriausiai prireikė dvidešimt metų po bakalauro studijų, kad imčiausi tapybos iš naujo ir kad jūsų akys žvelgtų į ryškiaspalvę drobę. Aš net esu susilaukęs ne vieno klausimo apie tai, ar nesu gyvenęs pietietiškuose kraštuose. Tačiau iš ten jokių idėjų nesisemiu… Esu Lietuvoje gyvenantis lietuvis ir savaip jaučiu savo lietuviškąją aplinką, gal kiek ir netradiciškai.
– Viename interviu minėjote, kad Jūsų tapybos darbų pavadinimai iki banalumo nuobodūs, pavyzdžiui, „Šuniukai, „Žalias brūkšnys“. Šiuolaikiniai kūrėjai kaip tik dažnai net pavadinimus parašo tokius, kad velniai žino, ko ten tikėtis. O Jūs ko siekiate savo paveikslus įvardindamas paprastais, banaliais pavadinimais?
– Galbūt tie kūrėjai, kurie savo kūrinius apkaišo sudėtingiausiais žodžių junginiais, dar nesubrendo arba nerado savęs? Aišku, šmaikštauju. Tikrai nenoriu nieko pašiepti ar įžeisti. Kai buvau jaunas pradedantis kūrėjas, arba gal net bakalauro studijų metu, neretai kūrinius užvadindavau labai sudėtingai. Aktualios buvo egzistencinės temos, gilios prasmės paieškos, žmogaus psichologija, daugiasluoksnis jausmų peizažas. Gal visa tai buvo nulemta jaunatviško maksimalizmo ir susireikšminimo, svajonių apie menų Olimpą ir bandymą save regėti šalia didžiųjų klasikų. Šiandien viskas yra gerokai pasikeitę. Kai atsigręžiu atgal ir kai žvelgiu į meno teoriją, man susidaro įspūdis, kad sudėtingi dalykai tuo pačiu metu yra ir paprasti, kad paprastumas gali išlukštenti sudėtingumą. Suprantu, kad kalbu miglotai ir neaiškiai, bet pabandysiu paaiškinti aprašydamas realų pavyzdį. Įsivaizduokite rugpjūčio rytą kaime. Teka saulė, peizažas snaudžia rūke, jūs kvėpuojate grynu ir šaltu oru, drėgmė virpina jūsų kūną, vos ne kur girdite paukštelius. Juk tai yra įprasta gamtos realybė, iki banalumo mums visiems pažįstama ir ne kartą išgyventa. Ryto tikrovė paprasta, ji gali būti aprašoma banaliai. Bet tik pagalvokite, kiek šioje banalioje situacijoje telpa jūsų asmeninio „Aš“? Kiek daug savęs galite pajausti? Šiai situacijai pakanka kelių ir banalių žodžių – „Rugpjūčio rytas“. O gal tiesiog pakanka ištarti „Rugpjūtis“. Kiek daug šiame paprastame žodyje telpa, kiek daug negali perteikti šis žodis, bet kiek daug gali pasakyti apie jausmus nutapytas, net abstraktus, atvaizdas. Taigi, neapsigaukite, kai regite paprastą ir banalų pavadinimą. Jame telpa kur kas daugiau nei užrašas ar abstraktus tapybos žaismas.
– Kokie Jūsų ryšiai su Rokiškiu, be to, kad čia rengėte parodas? Kaip jaučiatės mūsų mieste? Ką fiksuojat vaikščiodamas gatvėmis?
– Viena iš ankstyvųjų mano fotografijos parodų buvo surengta Rokiškio krašto muziejuje. Anuomet buvau vos tik pradėjęs dėstytojo karjerą, dar studijavau meno istorijos magistrantūroje. Rokiškėnas tapytojas Žilvinas Vaičiūnas buvo mano studentas. Jis ir supažindino mane su Rokiškio kultūros erdvėmis. Dailininkas Sigitas Daščioras taip pat buvo mano studentas, aš net vadovavau jo bakalauro baigiamajam darbui. Mano abu minėti menininkai yra tikrai šaunūs kūrėjai, mes ir dabar palaikome ryšį, aš visuomet džiaugiuosi juos išvysdamas savo parodų atidarymuose. Regiu, ką jie veikia, ir stebiu jų kūrybą.
Dalyvaudamas fotografijos rezidencijoje Rokiškyje susipažinau su projekto vadove Audronė Vainauskaite. Mes taip pat palaikome ryšį ir visada apsidžiaugiu ją išvydęs savo parodos atidaryme, tikrai turime apie ką pabendrauti ir padiskutuoti.
Nors Rokiškis man nėra asmeniškai pažįstamas, vis tik jis atrodo esąs jaukus ir mielas. Senamiestis – nuostabus. Atkarpa tarp bažnyčios ir dvaro neįtikėtino grožio. Kai regiu istoriją bylojančius provincijos miestelius, drįstu sau pasakyti – graži ta mūsų Lietuva.
– Kodėl parodos pavadinimas yra „Laisvė ir atsitiktinumas“? Kas Jums yra laisvė, kas Jums yra Lietuva? Kaip jaučiatės šiandien pragaru alsuojančiame pasaulyje?
– Na, pažiūrėkite į mane, paskaitykite mano tekstus, rengtus meno ir kultūros temomis. O dar geriau paskaitykite LRT portale publikuotus mano straipsnius karo Ukrainoje tema. Manau, pastebėsite, kad esu laisvas žmogus. Laisvai mąstau, laisvai kalbu, laisvai ir kuriu. Aišku, kartais prisiverdu košės, nepatyliu ir nevynioju į vatą. Manau, jog laisvė dera su drąsa. Į kiekvieną savo veiklą, net paskaitos skaitymą studentams, aš žvelgiu kaip į kūrybinį iššūkį, erdvę drąsiai saviraiškai. Tad apie baimę ir suvaržymus nėra ko ir galvoti.
Pernai birželį pradėjau rimtai gilintis į tapybą ir ėmiausi šio kūrybinio proceso. Kadangi kurdamas aš visiškai negalvoju apie tai, ką man pasakys aplinkiniai, o ir iš tapybos specialiai nesiekiu uždirbti, todėl galiu labai laisvai elgtis. Kai prisėdu prie drobės, niekados nežinau, kur mane nuves pirmasis potėpis. Dėl šios priežasties ir pati tapyba tampa savotišku laisvės siautuliu. Ne specialiai nutinka paveikslo forma, visiškai atsitiktinai gimsta pavadinimas, iš anksto neplanuotai. Dažnai spontaniškai ir pats permąstau savo kūrybos (iš pirmo žvilgsnio nestrategišką) strategiją. Tad ir parodos pavadinimas yra labai aiškiai nutikęs. Kitokio ir būti negalėtų.
Lietuva yra mano namai, kur aš grįžtu, ir kiekvienas mano daiktas, namų sienos, sodo augalai ir medžiai kalbasi su manimi. Jei reikėtų vienu žodžiu pasakyti, kas man yra Lietuva – tai tikriausiai tas žodis būtų „harmonija“. Nostalgija savo praeičiai, išėjusių artimųjų ilgesys, mamos žvilgsnis, net artimiausių mano draugų perduodama viskio taurelė vakarėlio metu ir gurkštelėjimas iš šio bendro indo yra mano Lietuva.
Dabar, kaip niekad anksčiau, išprotėjusio pasaulio akistatoje, jaučiu savo Lietuvą kaip labai trapią, kaip tą kūną, virpantį drėgną rugpjūčio ankstyvą rytą, apie kurį jums papasakojau anksčiau, iliustruodamas tapybos pavadinimų esmę. Aš, kaip ir jūs, kurie neabejingi savo kalbai, istorijai, kultūrai ir menui, esu neramus ir sudirgęs. Norėčiau labiau žinoti apie rytojų, norėčiau kad dar būtų įmanoma alsuoti drėgnu rugpjūčio rytu čia, savo žemėje, o ne kažkur svetur…
– Kada kuriate? Reikia kažkokių sąlygų?
– Klausimas turėtų būti apie tai, kada nekuriu. Aš visada kūryboje. Niekados iš jos neišeinu. Net esu pastebėjęs, jog kelias valandas praleisdamas automobilių spūstyse ir klausydamas tinklalaidžių („podkastų“) kažką spontaniškai sugalvoju, kažką, kas gali būti realizuojama fotografijoje, publicistiniame tekste ar net paskaitoje. Kūryba lyg koks ŽIV, užsikrėtei, ir jau visam gyvenimui. Kūryba niekada neleidžia ilsėtis, o jei jos rezultatai stebina net patį kūrėją, tuomet ji (kūryba) vienu metu yra ir meditacija, ir poilsis, ir energijos įkrovimo aktas. Taigi, kūrybos klausimai mane apstoja net televizoriaus ekrane žiūrinti holivudinį šlamštą.
Tikriausiai labiausiai aktuali sąlyga yra mano paties savijauta. Ne kartą žurnalistams esu minėjęs, kad niekados nieko nekūriau nei pavargęs, nei ligotas, nei išgėręs ar suirzęs. Aš tapau ar kuriu kompiuteriu tik tuo metu, kai man yra labai gera. Viliuosi, kad panašiai pasijaučia ir į mano kūrinius žvelgiantys žiūrovai.
– „Kartais galvoju, kad tapybos metu reikia skenuoti smegenis“, – Jūsų žodžiai. Tai kodėl reikėtų skenuoti ir ką ten pamatytume?
– Na, jūs tik pagalvokite, kas vyksta smegenyse, kai yra tapoma. Aš net negaliu pasakyti, kur aš būnu tuo metu. Jei manęs paklaustumėte, ką mąsčiau ir jaučiau konkretaus paveikslo sukūrimo metu, nieko neprisiminčiau. Tapybos metu bandoma suvaldyti kompoziciją, apjungti skirtingas spalvas, išgauti gylio, atstumo, plokštumų susikirtimo efektus. Vienu metu tai darbas ir su erdve, ir su iliuzija. O kur dar plūstantys prisiminimai ir vaizdiniai ne tik iš praeities, bet ir neegzistuojantys – išgalvoti. Tad jūs tik pagalvokite, kokie sudėtingi vyksta procesai menininko smegenyse. Smegenų skenavimo kūrybos metu klausimas mane tarytum apnuodijo. Jau kurį laiką nemažai skaitau, klausau dokumentinių laidų neuromokslų temomis. Aš vis aptinku įdomių tyrimų ir hipotezių neurolingvistikos ir neuroestetikos temomis. Tad iš čia ir kyla poreikis skenuoti smegenis.
Asmeninio archyvo nuotr.
