Nors planuoto spektaklio artimiausiu metu nebus, tačiau režisierė pasidalijo mintimis apie tai, kaip jį kūrė. „Neabejojau, kad pavyks, nes buvau išsiilgus tokio rimto kūrybinio proceso, be to, mane „vežė“ žinojimas, kad turėsiu galimybę dirbti su A. Špilevojumi“, – sakė N. Danienė. Ji labai norėjo naujo kokybinio postūmio, norėjo išmokti kažką naujo, pasisemti modernaus teatro idėjų, galų gale įvaldyti daugiau scenos technikos. „Man atrodo, mūsų tandemas įvyko, buvo bendra nuotaika, pokalbiai vyko valandomis, vis atrodė, kad pritrūkstam laiko. Aleksandras siūlė formas, sprendimus, kaip galima perteikti vienokią ar kitokią medžiagą. Turinį kūriau aš – teko peržiūrėti kilometrus video ir perskaityti kilogramus literatūros, atrinkti svarbiausius faktus, sakinius, vaizdo įrašų minutes ir sekundes, tada per naktis su technikais karpyti, sisteminti, montuoti… Aleksandras vis spaudė, kad tik nepaverstume spektaklio dokumentiniu filmu, kad tik kiekvienas vaizdo įrašas būtų paverstas menu. Na, o man, nors Aleksandras nuolat kartojo, kad jis „tik konsultantas“, prisipažinsiu, reikėjo laiko, kol iki galo įsisąmoninau, kad čia vis tik MANO spektaklis ir kad iniciatyva ir galutiniai sprendimai turės būti mano. Spektaklis labai techniškai sudėtingas, tad jo sėkmę lėmė ir šiuo metu Kultūros centre dirbanti jauna itin gabių technikų komanda, kurią pastiprino fotografas Darius Baltakys. Visi kartu ieškojo sprendimų, išmoko labai daug naujų dalykų. Visi iš šio projekto išėjom paaugę visa galva. Bet turbūt didžiausia spektaklio vertybė – kad jame galėjo dalyvauti ir apie save iš pirmų lūpų pasakoti visi pajėgiausi Rokiškio teatralai – panemunėliečiai apie save, rokiškėnai apie save. Todėl viskas buvo nepameluota. Po spektaklio žiūrovai pasakojo braukę ašarą iš pasididžiavimo. Mes tikrai turim kuo didžiuotis, ir tai buvo pasakyta taip garsiai, kad nuvilnijo per Lietuvą, net režisierius Aidas Giniotis planavo atvažiuoti į Rokiškį pasižiūrėti „Geno“, – sakė režisierė.
Rokiškio kultūros centro nuotr.
