Kažkada per šv. Antaną prasidėdavo šienapjūtė – vienas didžiausių darbymečių, kuris išjudindavo net didžiausius tinginius, ir nekrutėdavo tik visiški ligoniai. Dabar kaimo darbų kalendorius pasislinkęs per vieną kitą savaitę. Ir ne tik kalendorius. Niekas jau nebešienauja dalgiais, nebegrėbia šieno mediniais grėbliais ir nebekrauna į stirtas ar žaginius šakėmis. Stirtas ir žaginius pakeitė laukuose baltuojantys šieno rulonai. Net norėdamas pašalius dalgiu apsipjauti, meistro jam gerai iškalti turi su žiburiu paieškoti. O juk tiek dainų apie dalgelį, šienelį ir bernelį.
Gal kad tos dainos neliktų tik dainomis, kad dalgiai nerūdytų pastogėse, Konstantinavoje jau dvyliktą kartą surengta „Pirmosios pradalgės“ šventė-varžytuvės, kurios įkvėpėja ir vedėja kaimo bendruomenės santalkos pirmininkė, bibliotekininkė Irena Žindulienė, sako šiemet su seniūnaite Janina Žemaitiene jokių oficialių svečių nekvietusios, ir susirinkę visi tik pagal socialiniuose tinkluose paskelbtas bei apylinkėse pakabintas reklamas. Tik buvusiems ir esamiems konstantinaviškiams nė reklamų nereikia – visi ir taip žino, kada ir kur rinktis. Ir tikrai šventė be valdiškų kalbėtojų nieko nenustojo – buvo jauki, kaimyniška, bendruomeniška ir tikra.
Įėjus į šventės kiemą, visų jau laukė sustatyti dalgiai, grėbliai, prie stalų savo gaminius išdėlioję amatininkai ir tautodailininkai, skambėjo muzika, o besirenkantys pjovėjai ir žiūrovai, vietiniai konstantinaviškiai bei jų svečiai, būriavosi grupelėmis ir daugiausia šnekučiavosi lyg seniai nesimatę kaimynai. Šventė prasidėjo Konstantinavos himnu: „Konstantinava, tu mūsų mieliausia/ Nemunėlio ir Skaistės krantų apsupty/ Tau dainavo dainas mūsų ainiai,/ Tau dainuojame mes, dainuos ir kiti“. Merginų skaitoma poezija ir Žiobiškio folklorinis ansamblis „Vengerynė“ liaudies daina pradėjo ritualinę šventės dalį – šienpjovių palydėtuves į pievas. Visus pasveikino svečiai: Kazliškio seniūnė Justina Kazanavičienė, Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ pirmininkas Algis Narutis, Rokiškio neįgaliųjų draugijos pirmininkas Algis Veikšys, Suvainiškio bendruomenės pirmininkas Darius Gurklys, kuris paskui tapo šienpjovių vertinimo komisijos pirmininku, Kazliškio bendruomenės pirmininkas Alvydas Mackus, Rokiškio rajono VVG pirmininkė Milda Ulevičienė, Rokiškio ūkininkų sąjungos pirmininkas Mindaugas Petkevičius. Visi svečiai, kaip ir priklauso pagal lietuvišką svetingumą, atvežė vienokių ar kitokių dovanų, kurios paskui buvo sudėtos ant vaišių stalų ar įteiktos šienpjoviams. Pristatyti šienpjovių varžytuvių dalyviai, kurių šiemet buvo net 17, iš jų trys moterys. Aštuoniolikti buvo ne konkurso tvarka savo plotelį pasiryžę dviese nupjauti Algis Narutis su Arvydu Bagdonu. Plieno dalgės valdymu varžėsi ne tik stiprūs vyrai, bet ir vaikai bei jaunimas. Visiems pjovėjams tradiciškai įteikti drobiniai marškiniai ir juostos susijuosti. „Vengerynės“ moterys palydėjo pjovėjus į lauką šienapjūtės dainomis.
Pievos jau visai baigiamos šienauti, bet šventės pjovėjams apdairiai buvo paliktas nemažas plotelis didelės pievos pakraštyje. Kai kurios ūkiškesnės moterys, stebėjusios šienpjovių darbą, sakė, kad iki juosmens ir net aukščiau išstypusi žolė jau peraugusi, tokios karvės gali ir nebeėsti, bet tokios pasunkintos sąlygos iš tikrųjų vertė šienpjovius paprakaituoti skirtuose nedideliuose 5×10 metrų (pusės aro) ploteliuose. Praėjusių metų šienpjovių šienpjovė Virginija Pipinytė, kuri šiemet pagal varžytuvių sąlygas jau negalėjo konkuruoti, išpjovė parodomąją pradalgę ir visi išsiskirstė po burtais ištrauktus plotelius. Pjovėjams patarimų negailėjo už nugarų įsitaisę giminės ir kaimynai. O ir patys pjovėjai daugiau jautėsi ne varžovais, o bendradarbiais.
Per gerą pusvalandį pjovėjai darbą baigė ir darbo ėmėsi varžytuvių komisija. Šienpjovių darbą jie vertino pagal pradalgės plotį, pjovimo aukštį bei lygumą, žolės suguldymą, pradalgės kietumą bei gražumą.
Kol komisija triūsė, publika persikėlė iš apeiginės šienapjūtės atmosferos į linksmą šiandieną. Alvydo Fijalkausko vadovaujama Kriaunų kapelos instrumentinė grupė grojo muziką, labiau primenančią Paryžiaus kavines, negu lietuvišką kaimą. Iš kažkur vaikų ir suaugusių džiaugsmui staiga išlindo dar vienas siurprizas – didžiulė šokanti panda, paskui kurią sekiojo pulkas vaikų, o suaugusieji, net ir šienpjoviai (jau be dalgių), mielai fotografavosi su ja. Vyravo tokia džiugi ir palaiminga atmosfera, kad tie keistumai, tarsi atklydę iš kito pasaulio, nė kiek netrikdė. Netgi atvirkščiai – atrodė, kad visas keistas, įvairiaspalvis pasaulis šiandien telpa į šį kiemą.
Ir prasidėjo šienpjovių apdovanojimai. Nė vienas neliko neapdovanotas, nepagerbtas. Šauniausio mažojo šienpjovio vardą pelnė Emilis Žindulis, šauniausiu jaunuoju šienpjoviu tapo Ruslanas Sapagovas. Trečią vietą iškovojo Bernardas Mironas, antrą – jo brolis Povilas Mironas, pirmąją – Alvydas Nagelė. O šienpjovių šienpjove antrus metus iš eilės tapo moteris – Genė Šinkūnienė. Ji ne tik susižėrė didžiausius organizatorių bei rėmėjų prizus, bet ir pirmoji sukosi šokių aikštelėje, grojant Kriaunų kapelos instrumentinei grupei.
Paskui padėkota teisėjams, rengėjams, rėmėjams, seniūnijos žmonėms, muzikantams, dalyviams ir visi patraukė ragauti Dariaus Pagirio virtos šiupininės, kitų suneštų gėrybių. Visais laikais šienpjoviams tekdavo skaniausi kąsniai, buvo manoma, kad sunkiai dirbantis turi gerai pasistiprinti, tad šiupininė buvo tikrai ne tik gardi, bet ir stipri bei riebi – net ir senoviniai darbininkai būtų patenkinti.
Konstantinava plačiai garsėja apleistais buvusios žemės ūkio mokyklos pastatais-vaiduokliais, bet ar kas pasidomėjo, kokie žmonės čia gyvena ir kaip? Ir šiuo kartu niekas iš rajono savivaldybės „Pirmosios pradalgės“ šventėje neapsilankė, nepasveikino, nepabuvo kartu tą pusdienį. O vertėjo. Vertėjo ir tiems, kurie šneka apie prasigėrusį kaimą. Nebuvo čia nė vieno pakaušusio, nė vieno besiskeryčiojančio ar iššaukiamai besielgiančio. Sakyčiau, šventė vyko labai inteligentiškai, ramiai, oriai. Gražūs ten susirinko žmonės, nors ir gyvenantys „nykstančiose pasaulio formose“, kaip pasakytų poetas Vytautas Mačernis.
