priežodžių ta proga čia pacituoti (taip ir prašosi jie į šį tekstą), bet turiu bjaurią atmintį, iš kurios nebūtini failai sunkiai išsitrina. Dar žiemą, užklupus ekstremaliam snygiui, nematytam keletą metų, rašiau, kad metų pradžios gamtos išdaigos privertė susipažinti su kaimynais ir visiems susitelkti bandant kaip nors įveikti gamtos šėlsmą.
Tokią vienybę galima buvo pajusti ir po praėjusio šeštadienio vėtros. Tie, kas turėjo elektrą ir vandenį, siūlė pagalbą jų neturintiems, pjūklų savininkai padėjo šalinti išvirtusius medžius, o ESO ir savivaldybės gana operatyviai pradėjo žmonėms dalinti generatorius. Tiesa, pastarųjų atsargos pasirodė gerokai mažesnės už poreikį, bet svarbu juk ir geri norai, nors visi žino koks kelias jais grįstas.
Ne visi taip staigiai susiorientavo. Galima čia kaltinti ir valdžios įstaigas, kurių dauguma iš tikrųjų atsibudo tik pirmadienį, prasidėjus darbo savaitei, bet kilusioje sumaištyje iš pradžių buvo gal ir neįmanoma nustatyti tikrojo nelaimės masto (ne visur veikė ryšys, ne visi turi nešiojamus radijo imtuvus), todėl dauguma pradėjo tvarkytis nuo savo kiemo. Be to, biurokratinė sistema dažniausiai yra inertiška – kol nesudarytos komisijos ir darbo grupės, tol lyg ir nėra atsakingų ir reikalai nejuda iš vietos. Laimei žmonės sau ir artimui sugeba padėti ir be potvarkių bei valdžios įsikišimo. Socialiniuose tinkluose buvo tikrai nemažai pagalbos pasiūlymų: turintys elektrą kvietė pasikrauti telefonus, kiti atvežė prie seniūnijos ar bendruomenės namų vandens, treti iš karto siūlėsi pašalinti medžių išvartas ir jas išvežti. Pastarieji dažnai gal ir ne be naudos sau, bet ar reikia juos už tai smerkti – nieko juk nenuskriaudė.
Tai, ką pridarė gamta, susitvarkysime greitai. Savaitė kita ir jos šėlsmo matomų ženklų neliks. Na, nebent miškuose vienu kitu išvirtusiu medžiu padaugės, bet tie virtuoliai dažnai naudingi gamtai, juose veisiasi grybai ir vabalėliai, maitinasi geri ir blogi organizmai. Po kokio mėnesio gal net pamiršim audrą buvus. Audrą, kuriai, taip gana netikėtai užklupusiai, net vardo, regis, niekas nespėjo sugalvoti. Ne taip kaip legendiniam Anatolijui, kurį kai kas ir daugiau kaip po dviejų dešimtmečių prisimena.
Žmonės gal net daugiau pokštų vieni kitiems prikrečia. Štai rajono savivaldybė praneša, kad net dvi Rokiškio mokyklos dėl remonto darbų negalės normaliai pradėti mokslo metų. „Romuvos“ gimnazistai, sako, dalinai turės mokytis nuotoliu. Ne vienas mokytojas prisipažįsta iki šiol jaučiantis neigiamus nuotolinio mokymo, prieš keletą metų taikyto dėl pandemijos, padarinius. Bet pandemija buvo pavojus, nelaimė, privertusi griebtis neordinarių priemonių. Dabar nelaimės vardas – remontas. Arba valdžia, nusprendusi įsisavinti europinius pinigus. Meras guodžia, kad „siekiama šias dvi mokyklas atnaujinti ir modernizuoti iš esmės, kad Rokiškio jaunimas galėtų mokytis šiuolaikinius standartus atitinkančiose, estetiškai patraukliose švietimo įstaigose“, o remontų „rezultatas pradžiugins visus“. Bet rezultatas bus po pusmečio ar metų, o visavertis ugdymo procesas reikalingas jau šiandien. Tiksliau, buvo reikalingas prieš metus.
Na, bet apie tai bandysime „Gimtajame…“ papasakoti kitą savaitę.
